Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Leonidas Donskis: Nemylima Europos Sąjunga

Šaltinis: 15min
8
A A

Leonidas Donskis Neseniai Tomas Venclova man išsakė svarbią mintį. XX a. istorija parodė, kad liberalizmas ir juo pagrįsta socialinė ir moralinė tvarka masių nebeįkvepia. Šiandien pasaulyje vyksta didžiulio masto liberalizmo krizė – deja, visų pirma Europoje ir JAV, t.y. savo istorinėse citadelėse.

Ne veltui Adamas Michnikas kartą laidoje „Be pykčio“ pasakė man, jog demokratija yra pilka – ji pagrįsta nuolatiniais kompromisais, derybomis ir politine proza. Panašus šiuo požiūriu yra ir procedūrų, įstatymų pataisų, detalių derinimo nuolat kupinas liberalizmas, kurio svarbą mes suvokiame tik tada, kai mus sutrypia tie, kuriems laisvė ir žmogaus teisės yra tuščias garsas.

Mases įkvepia diktatūros, o liberalizmas veikia tik pavienius individus – ir tai anaiptol ne visus, o visų pirma išsilavinusius ir mąstančius. Autokratiniai režimai ir autoritarinės tvarkos gan greitai ir įtikinančiai atsako į klausimus, į kuriuos nei liberalizmas, nei liberalioji demokratija neturi greitų ir įtikinančių atsakymų.

Mases įkvepia diktatūros, o liberalizmas veikia tik pavienius individus – ir tai anaiptol ne visus, o visų pirma išsilavinusius ir mąstančius.

Liūdna tiesa yra ta, kad jokios idėjos masių taip neuždegė ir nemobilizavo, kaip fašizmas ir komunizmas. Pastarasis, regis, jau traukiasi iš istorijos arenos, nes jį pernelyg diskreditavo buvusi Sovietų Sąjunga ir jos satelitai.

Nepanašu, kad kas nors norėtų prikelti ir nacizmą, kuris, kad ir kaip būtų, vis dėlto patenka į besąlygiško blogio kategoriją – nesvarbu, kiek Europoje (ir pas mus, žinoma) būtų slaptų nacizmo simpatikų, besimaskuojančių kaip patriotai, konservatoriai, konservatyvūs nacionalistai ir pan.

Viskas taip, bet smulkesnio masto fašistiniai sąjūdžiai Europoje ir ypač jų puoselėtas radikalus nacionalizmas anaiptol nėra diskredituotas. Galiu patikėti, kad mažiau Franco simpatikų Ispanijoje ar Salazaro gerbėjų Portugalijoje liko todėl, kad šios šalys palyginti neseniai įveikė visą savo diktatūrinį paveldą ir tapo demokratijomis.

Kad ir kokia man būtų miela Italija, joje iki šiol esama mažų mažiausiai dvilypio santykio su Mussolinio palikimu – pakanka atsidurti jo gimtinėje Predappio ir pamatyti kalnus gėlių prie jo kapo arba pasikalbėti su vietos žmonėmis, kad paaiškėtų, jog net už mane jaunesni žmonės tiki, kad jis Italijoje įvedė tvarką.

Kartą dama su šuniuku vakarienės metu manęs paklausė, ar aš, būdamas lietuvis, labiau pripažįstu komunizmą, ar fašizmą. Man atsakius, jog man jie vienodai atgrasūs, išgirdau reto nuoširdumo prisipažinimą, kad ji yra fašistė. Anot jos, kažkada Italijoje buvo tvarka.

Tai, ką mes stebime šiandien pasaulyje, yra ne mūsų trečiarūšių publicistų ir neišvengiamą Lietuvos pražūtį ES pranašaujančių Kasandrų skelbiamo „liberalaus totalitarizmo“, o antiliberalizmo ir antidemokratijos žygis. Deja, gan sėkmingas. Tai sparti naujojo autoritarinio nacionalizmo plėtra ES ir už jos ribų – nuo Orbáno Vengrijos bei Tvarkos ir Teisingumo (PiS) Lenkijos iki Erdoğano Turkijos ir Putino Rusijos.

„Tvarka bus“. Mums girdėta frazė, ne? Ir ji buvo. Tvarka taip greit nemiršta. Idėjos – juo labiau.

Visa šita melodija tampa nejauki ir slogi susimąsčius apie tai, kad ES nemėgstantieji ir ją atmetantieji kartoja panašius argumentus. Istorija kartojasi. Duokdie, kad, perfrazavus Marxą, šį kartą ji pasikartotų ne kaip tragedija, o kaip farsas.

Paklauskime savęs – ką mums davė ES? Kodėl mes iki šiol mažesni euroskeptikai už gan panašaus likimo šalis – Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Lenkiją? Nė neminiu Prancūzijos, Nyderlandų ir Austrijos, kurios bet kada gali pasekti Jungtinės Karalystės pėdomis ir surengti referendumus dėl išstojimo iš ES.

Sėkmingas derinys – nesaugumo jausmas, noras būti gerais pradinukais išskirtiniame klube ir sveiko proto balsas, sakantis, jog be ES ir NATO Lietuva tiesiog neturi nei saugumo garantijų, nei apskritai ateities, saugo mus nuo žygių prieš abi šias organizacijas. Endeminio nesaugumo šalis tiesiog jaučia, kad kietoji galia NATO ir minkštoji galia ES yra vienintelis derinys, suteikiantis istorinį šansą projektui „Lietuva“ įžengti į XXII a. pasaulį.

Višegrado šalys, arba vadinamosios V4 klubo narės, pajuto, kad jei vyks rimtesnės permainos klube, reikia įgyti naująsias derybines pozicijas su galingosiomis narėmis. Kita realija, badanti akis – tai siekis ES įtampas panaudoti viso labo tik įtakos ir galios didinimui šalies viduje, sykiu ir mobilizuoti savo šalininkus artėjant vidaus politikos įvykiams arba eiliniams rinkimams.

Nemaloniausia žinia yra ta, kad šiandien nesaugumas daugelyje šalių yra dirbtinai provokuojamas arba tyčia perdedamas tik siekiant sukurti ne saugumą, o visiškai priešingai – viešąją nuomonę valdyti lengviau leidžiančią nesaugumo būseną.

Buvo metas, kai partijoms ir politikams reikėjo programų, idėjų, koncepcijų, vizijų. Jos turėjo kalbėti apie saugią ateitį. Nemaloniausia žinia yra ta, kad šiandien nesaugumas daugelyje šalių yra dirbtinai provokuojamas arba tyčia perdedamas tik siekiant sukurti ne saugumą, o visiškai priešingai – viešąją nuomonę valdyti lengviau leidžiančią nesaugumo būseną.

Kai Europos valstybių elitai jautė, jog be ES jie nesusidoros su XXI a. iššūkiais, jie žinojo, kad ES yra burtų lazdelė ir gelbėjimosi valtis – nei tau galvoti reikia apie savo valstybės tvarkymo ar juolab gelbėjimo programą, nei ką. Entuziastingas ėjimas į ES ir besąlygiškas jos palaikymas reiškė viską – finansinius resursus, tarptautinių institucijų garantuotą ekspertizę, ateities ir rytojaus jausmą.

Šiandien prieš ES šiaušiamasi ne todėl, kad jos iš tikrųjų nenorima, o todėl, kad slapta yra viliamasi, jog ES idėjos neigimas arba revizija leis žaibiškai mobilizuoti politikos išteklius pas save namie – be to vidaus rinkimų kovos bus pralaimėtos. Tikroji ES tragedija yra politinių klasių šizofreniškas skilimas vieną pasakojimą paliekant Briuseliui ir įrodinėjant savo eurokredencialus, o kitą aktyvuojant vidaus debatuose ir peršant idėją, kad ES reikalinga viso labo tik nacionalinei valstybei stiprinti.

Tai melas. Tai negarbinga ir ciniška, bet tai tapo tikrove.

Lygiai kaip rėkiama apie Rusijos karinį pavojų, bet niekaip neskiriami tie 2 procentai nacionalinio biudžeto krašto gynybai (nes žinoma, kad nei šiandien, nei rytoj niekas čia neateis ir nepuls, o rėkimas reikalingas vidaus politikos reikmėms ir valdžiai konsoliduoti bei lojalumui skatinti), taip ir ES daužoma todėl, kad slapta viliamasi, jog ji ims ir nesubyrės, o juk visada galima iš kritiko, laiminčio namuose, virsti lojaliu partneriu, kai karjera arba galios logika veda į Briuselį.

O jei ji ims ir subyrės? Kas tada? Bus tas pats, kas Davidui Cameronui ir Borisui Johnsonui, kurie nežino, ką daryti, nes „Brexit“ įvyko?

Tiek apie politikos skilimą ir dėl jo kenčiantį europinį projektą, tiek apie Višegrado šalis aš pratęsiu diskusiją kituose savo rašiniuose, skirtuose ES ir nerimui dėl jos, o dabar mėginsiu tik atsakyti, kodėl mums turėtų būti svarbi ES.

Leiskite būti visiškai atviram. Toji nemylima ES mums svarbi ir net būtina todėl, kad be jos greičiausiai nustotų veikti demokratija tiek Lietuvoje, tiek daugelyje kitų valstybių. Nė neminiu tarptautinių institucijų kritinės svarbos sutvarkant įvairias krašto reikmes – be NATO, ES, Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo visos šių institucijų tvarkomos sritys pas mus stagnuotų arba išvis neveiktų.

Nuoširdžiai gailiuosi, kad ES nesikiša į švietimą ir kultūrą palikdama jas tik nacionalinėms valstybėms tvarkyti. Ir be reikalo. Todėl ir neturime nei švietimo, nei kultūros politikos, nes aukštų standartų kratėmės ir tebesikratome. Mes pasiekėme didelės pažangos ten, kur šalis buvo pastatyta ant tarptautinių bėgių. Nieko nepasiekėme ten, kur tvarkėmės ir tebesitvarkome patys.

Lygiai tas pats su demokratija ir žmogaus teisėmis. Jei ne aukščiausi ES standartai šiose sferose, nežinia, kas čia pas mus vyktų. Taip, pasiekėme daug – visų pirma todėl, kad nesusvyravo mūsų kriterijai ir įsipareigojimai. O juk demokratija pati viena neveikia – be kritinės minties, tikros žurnalistikos, pliuralizmo, akademinės ir intelektinės laisvės ji virsta formaliomis procedūromis, kurias gali atlikti ir diktatūros arba autoritariniai režimai.

Paklauskime savęs, kur mes būtume šiandien su savo nemaža dalimi žiniasklaidos, gerokai labiau primenančios agitpropą (agitaciją ir propagandą), nei nepriklausomą žurnalistinę mintį ir tyrimus, politinį elitą atvirai aptarnaujančiais žurnalistais, akademinės laisvės pabaigą reformomis ir pažanga vadinančiais universitetų rektoriais ir profesoriais, jei ne ES.

Tada gal paaiškės, kodėl mums ir kitoms Europos valstybėms būtina ES. Nes visos, kurias ji atstūmė arba priėmė per vėlai, išklydo arba išklysta iš demokratijos kelio.

Daugiau apie tai – kitą kartą.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Utopijos metai

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min