Dabar populiaru
Publikuota: 2016 rugsėjo 5d. 07:54

Leonidas Donskis: Utopijos metai

Leonidas Donskis Šiemet sukanka 500 metų vienam iš paslaptingiausių kūrinių Europos literatūros ir filosofijos istorijoje – Thomo More’o „Utopijai“. Ji buvo išleista Londone 1516 m. Parašyta lotynų kalba, po More’o mirties ji buvo išversta į anglų kalbą.

Kuo gi šis kūrinys svarbus? Ogi tuo, kad tai buvo pirmasis moderniojo pasaulio istorijoje politinis pamfletas, sukritikavęs galingos Europos šalies, t.y. Anglijos, įstatymus ir sykiu iškėlęs kitaip mąstančios ir gyvenančios politinės bendruomenės viziją.

Akimirką atidėkime į šalį pačią knygą ir trumpai nusakykime jos autorių. Thomas More’as (1478-1535) – stulbinančiai šiuolaikiška asmenybė. Tai ne paveldėjęs galią ir įtaką, o save sukūręs žmogus – kaip ir kitas modernybės herojus Williamas Shakespeare’as, kurio mirties 400 metų sukaktį minime šiais metais. Gimęs Londono teisininko šeimoje, More’as taip pat tapo teisininku. Būdamas dievotas žmogus, jis norėjo tapti vienuoliu, bet meilė moteriai, tapusiai jo žmona, ir pasaulietinio gyvenimo trauka nugalėjo.

Kad ir kaip būtų, net ir tapęs teisininku, o vėliau politiku, More’as buvo žinomas kaip giliai tikintis ir pamaldus žmogus. Pabrėžiu šį faktą, nes jis mums bus svarbus grįžus prie „Utopijos“. More’o sėkmė politikoje buvo greita ir svaigi – jis tapo Žemutinių parlamento rūmų (the House of the Commons) pirmininku, pateko į karaliaus akiratį. Iš pradžių nepatikęs Henrikui VII dėl savo noro riboti karaliaus finansines galias ir įtaką, vėliau jis tapo Henriko VII sūnaus Henriko VIII favoritu ir patarėju.

Jo tolesnis likimas buvo ir didingas, ir tragiškas. Viskas įvyko vienu metu – Martinas Lutheris pradeda Bažnyčios reformą ir ieško sąjungininkų. Jo laiškai jau tuo metu didelį autoritetą turėjusiems mąstytojams humanistams Erazmui Roterdamiečiui ir Thomui More’ui nedaug ką jam padėjo laimėti. Net ir gudria savo taktika jis nieko nepešė susirašinėdamas su Erazmu – Lutherio ypatingas lipšnumas susidūrė su santūriu didžiojo olandų teologo ir rašytojo skepticizmu. Lengvai atsilaikė ir More’as. Abu jie liko ištikimi katalikybei ir nesusigundė pulti reformuoti Bažnyčią.

Anglijos įstatymai buvo reto žiaurumo – už menkiausią vagystę buvo baudžiama mirtimi. Todėl pirmoji „Utopijos“ dalis yra politinis pamfletas, nukreiptas prieš Anglijos įstatymų žiaurumą.

Erazmas ir More’as tapo artimais draugais. Susibičiuliavo jie Paryžiuje, iš graikų į lotynų kalbą versdami savo mylimą antikinės Graikijos komediografą Lukianą. Vėliau More’as pakvies Erazmą skaityti paskaitų Oksfordo universitete. Erazmas savo nemarią satyrą „Pagiriamasis žodis kvailybei“ skyrė savo draugui More’ui, sykiu, kaip ir pridera eruditui, pažaidęs lotynų kalba – mat „Encomium Moriae“ reiškia pagiriamąjį žodį ir kvailybei, ir sykiu su ja nieko bendra neturėjusiam More’ui. Netrukus jų draugystę papildė dar vienas draugas, kuris minimas „Utopijoje“. Apie jį – kiek vėliau.

Henrikui VIII užsinorėjus ištuokos su savo žmona, Anglijos karaliene Kotryna Aragoniete, prasidėjo Anglijos drama. Popiežius Klementas VII atsisakė išskirti juos, o tai Henriką VIII ėmė ir pastūmėjo neįtikėtinam žingsniui – jis nutraukė visus ryšius su popiežiumi ir pasiskelbė Anglijos Bažnyčios galva. Jau tuo metu lordu kancleriu tapęs Thomas More’as buvo pasiekęs didžiausią įtaką ir galią valstybėje po karaliaus. Kad ir kaip būtų, tikėjimo sferoje kompromisų ir manevrų būti negalėjo. More’as atsisakė prisiekti karaliui, kaip naujajai Bažnyčios galvai, ir buvo suimtas bei įkalintas Taueryje.

1535 m. įvyko jo egzekucija – didis politikas, diplomatas, rašytojas ir filosofas už valstybės išdavystę (anglų k. „high treason“) buvo nukirsdintas. Ant ešafoto prieš mirtį jis ištarė garsiuosius savo žodžius – „Geras karaliaus tarnas, bet visų pirma – Dievo tarnas“ (anglų k. – „King’s good servant but God’s first“). 1935 m. Vatikanas paskelbė jį šventuoju – katalikų pasaulyje Thomas More’as yra politikų ir diplomatų globėjas. Šventasis katalikams, seras anglams, didis Renesanso mąstytojas visiems kitiems.

Kaip gimė „Utopija“ ir apie ką gi ji? Kūrinio pradžioje viskas aprašyta. More’as skiriamas delegacijos galva misijoje Flandrijoje, kur anglams reikia aptarti komercinius reikalus su Ispanija (Flandrija tuo metu buvo valdoma Ispanijos ir buvo vadinama Ispanijos Nyderlandais). Briugėje ir Antverpene jis susitinka su savo bičiuliu, kuris lotyniškai kūrinyje vadinamas Petru Egidijumi.

Kas gi buvo tas Petras Egidijus? Tai flamandų humanistas, knygų leidėjas, rašytojas ir politikas Pieteris Gillesas. Antverpeno miesto tarybos sekretorius Gillesas buvo vienas iš tuo metu Europoje iškilusių renesansinių humanistų ir mąstytojų, pasukusių į politiką ir diplomatiją – kaip ir jo draugas More’as Londone arba jų amžininkas Niccolò Machiavelli Florencijoje. Ne veltui Maxas Weberis juos laikė pirmaisiais rašto ir mokslo žmonėmis, suvaidinusiais rimtą vaidmenį diplomatijos ir tarptautinių santykių istorijoje.

Petras Egidijus, kaip jį vadina More’as, buvo Erazmo artimas draugas – per Erazmą jie ir susibičiuliauja. Jų trio buvo bene pirmasis įtakingas tarptautinis tinklas ankstyvojoje modernybėje, savo įtaka pranokęs universitetus ir valstybines institucijas. Jie buvo pirmieji europiečiai, kuriuos vienijo ne politinė ištikimybė dinastijai at tikėjimui, o meilė tiems patiems Antikos rašytojams ir filosofams.

Petras Egidijus supažindina More’ą su portugalų jūreiviu ir keliautoju Rafaeliu Hitlodėju (Raphael Hythlodae – jo pavardė graikiškai reiškia niektauzą, o tai suteikia ironišką atspalvį visam tolesniam pasakojimui). Neperpasakosiu Rafaelio pasakojimo – palieku šį malonumą patiems skaitytojams.

Iš pradžių Rafaelis smarkiai sukritikuoja Anglijos įstatymus dėl jų žiaurumo – žinoma, kad portugalų jūreivio lūpomis byloja pats More’as. Tuo metu suklestėjusiai avies kailio gavybai ir prekybai būtinas masinis valstiečių žemių supirkimas avių kaimenėms privedė prie itin sparčios valstiečių pauperizacijos – jie žaibiškai nuskurdo, visko netekę pradėjo traukti į Londoną, o ten – iš bado ir skurdo vagiliauti ir plėšikauti. Anglijos įstatymai buvo reto žiaurumo – už menkiausią vagystę buvo baudžiama mirtimi.

Todėl pirmoji „Utopijos“ dalis yra politinis pamfletas, nukreiptas prieš Anglijos įstatymų žiaurumą. Jame esama įdomių teisės filosofijos ir to, kas Apšvietos mąstytojo Cesare Beccaria’os darbuose virs kriminologijos mokslu, įžvalgų. Esmė paprasta: kaip galima daugybę žmonių dėl saujelės turtingų paversti skurdžiais, o po to bedieviškai žudyti? Juolab kad nei mirties baimė, nei pati bausmė neužkerta kelio nusikaltimams, kurie gimsta iš skurdo ir nevilties.

Antroji Rafaelio pasakojimo dalis atveria alternatyvą – visiškai kitaip gyvenančią Utopijos salą. Šis pasakojimas – tikras literatūros šedevras dėl More’o poetinių kalbos figūrų, žodžių žaismo ir virtuoziškos lotynų bei graikų kalbų išsklaidos. Net ir salos pavadinimas lieka paslaptingas bei dvilypis, nes mes taip ir liekame nesužinoję, ar salos pavadinimas Utopija (lotyniškai Nusquama) senąja graikų kalba reiškia „niekur“ (υ + τόπος), ar pačią geriausią vietą (ευ + τόπος).

Tai sala, kurioje nėra privatinės nuosavybės. Todėl neegzistuoja pavydas ir neapykanta. Visi dirba ne daugiau kaip 6 valandas per dieną. Individualizmas neegzistuoja, nes privatumas ten nelaikomas jokia vertybe – visi kartu pietauja ir svarsto bendrus reikalus. Suformuotos išplėstinės šeimos stiprina socialinius saitus, o jos pačios yra prižiūrimos viešosios tvarkos pareigūnų, kurie vadinami įvairiai – sifograntais, traniborais ir filarchais. Valstybę valdo renkamas valdovas (lot. princeps).

Po moterų ordinacijos ir lyčių lygybės aptinkame ir eutanazijos idėją – More’o „Utopija“ yra pirmasis filosofijos ir literatūros kūrinys Europos idėjų istorijoje, kuriame šios trys XX a. įgyvendintos idėjos pirmą kartą atvirai išdėstytos.

Žmonės beveik nekeliauja, nes nemato prasmės – viskas puiku ir jų šalyje. Auksas ir sidabras niekinami – naktiniai puodai gaminami iš aukso, o didelės vadinamųjų tauriųjų metalų ir brangakmenių atsargos utopiečiams reikalingos tik tam, kad galėtų papirkti kitų – kvailų ir karingų – valstybių elitus, siekiant išvengti karų, arba samdyti primityvios ir tik kariauti gebančios zapoletų tautos samdinius savo kariuomenei. Vėliau Voltaire’as panaudos šį More’o „Utopijoje“ aprašytą paniekos auksui ir brangakmeniams motyvą vaizduodamas utopinę Eldorado karalystę filosofinėje apysakoje „Kandidas, arba Optimizmas“.

Kad ir kaip būtų, nuo visokių daugiau ar mažiau tikėtinų keistenybių pereikime prie tikrų iššūkių ir minties eksperimentų. Utopijoje taikiai sugyvena religijos, nė viena jų nėra persekiojama – bet vyrauja viena monoteistinė religija, tarsi natūralioji religija, savo dvasia artima krikščionybei. Yra pagonių, jie toleruojami. Moterys gali būti įšventintos į kuniges. Jų yra mažiau, nei vyrų, bet kunigės moterys taip pat dirba sielovados darbą. Tai netekėjusios ir labiausiai gerbiamos moterys arba našlės.

Tad jau turime dvi revoliucingas modernybės idėjas – religinę toleranciją ir lyčių lygybę. Tai dar ne viskas. Kai žmogus Utopijoje neišgydomai serga, jis turi teisę, gavęs kunigų pritarimą ir bendruomenės sutikimą, oriai išeiti iš šio pasaulio.

Kaip matome, po moterų ordinacijos ir lyčių lygybės aptinkame ir eutanazijos idėją – More’o „Utopija“ yra pirmasis filosofijos ir literatūros kūrinys Europos idėjų istorijoje, kuriame šios trys XX a. įgyvendintos idėjos (anaiptol ne visame pasaulyje, bet kai kuriose šalyse) pirmą kartą atvirai išdėstytos.

Būtent čia ir kyla sunkiausias klausimas, kiek rimtai More’as svarstė šias idėjas. Ar galime mes patikėti, kad doras ir uolus Romos katalikas būtų rimtai svarstęs vyrų ir moterų lygybės idėją? Juolab moterų kunigystę? Ar pagaliau eutanaziją, kuri katalikui yra ne kas kita, o savižudybė arba rafinuota žmogžudystė su savižudybės kauke?

Gal „Utopija“ yra ne svajonė apie teisingą ir gerą visuomenę, o socialinė satyra apie ateities pamišimo formas? Esama tokių interpretacijų, bet ir jos man neatrodo iki galo įtikinančios. Tiesiog renesansinė literatūra tokia ir buvo – kupina žaismės, kalbos karnavalo, juoko ir dvilypumo. Juokas ir dramatizmas, svajonė ir parodija, komizmas ir tragizmas joje žengė koja kojon – nuo François Rabelais, Erazmo Roterdamiečio, Thomo More’o iki vėlyvojo renesansinio (ir barokinio) genijaus Williamo Shakespeare’o.

Mūsų sėkmės istorijos tapo mūsų utopijomis. Jei taip, tai pati tikriausia utopijos mirtis.

Gal tai tiesiog More’o minties eksperimentai apie žmoniją, kurioje išmintis keistai deri su beprotybe ir kuriai šiandien beprotybė atrodo tai, kas bus išmintinga rytoj? Gal tai moderniojo ir renesansinio etinio reliatyvizmo ženklai, kurių galingiausia išraiška tampa Michelio Montaigne’io klausimas „que sais-je?“ (prancūzų k. „ką aš žinau?“), vėliau persmelkiantis skeptišką modernų protą, atsisakantį greito ir ryžtingo veiksmo supratus, kad viskas pasaulyje yra daug sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio?

Juk čia ir slypi visa Shakespeare’o Hamleto esmė. Lengva veiksmo imtis ir viską iš pamatų keisti arba jėga saugoti tiems, kurie turi ryžto ir drąsos, bet neapsisunkina papildomu žvilgsniu arba nuojauta, kad viskas šiame pasaulyje turi savo alternatyvą. O ką daryti, kai suvoki, kad viskas netobula žmonių tikrovėje? Ir su tuo netobulumu tu turi gyventi ir gal likti ištikimas tam, kas labai netobula, net ydinga. Kaip keisti tai, kas ydinga? Kaip sutaikyti fizinę drąsą su proto drąsa? Sykiu išmintį ir ryžtą? Tai didieji renesansiniai klausimai. Juos uždavė ir Thomas More’as.

Ar utopijos gyvos mūsų laikais? Zygmuntas Baumanas rašė, jog utopijos mūsų dienomis jau privatizuotos – niekas šiandien nebepuoselėja geros ir teisingos visuomenės svajonės, bet tiki savo asmeninės sėkmės galimybe. Mūsų sėkmės istorijos tapo mūsų utopijomis. Jei taip, tai pati tikriausia utopijos mirtis.

Kita vertus, sunku mums, rytų ir vidurio europiečiams, kurių žemėse buvo įgyvendintos vakarų europiečių sukurtos utopijos. Mes gimėme distopijų teritorijoje, mūsų Europos dalis jomis nespėjo iš tikrųjų patikėti – kaip ir apskritai kairiosiomis idėjomis ir idealais (beje, More’o būta konservatyvaus utopisto ir kritiko).

Kad ir kaip būtų, likime ištikimi Renesanso ir Thomo More’o dvasiai – manykime, kad gandai apie utopijos mirtį yra stipriai perdėti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politiniai portretai – užsklanda

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

05:03
01:30
02:50

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie 15min