Dabar populiaru
Publikuota: 2016 birželio 20d. 07:55

Leonidas Donskis: Politikos naujadarai: baimės herojai, stebukladariai ir gelbėtojai

Leonidas Donskis Kas jie – sėkmės džentelmenai politikoje? Ar gali būti tokių politikos stebuklų, kaip stebukladariai be politinių pažiūrų ir be pačios politikos? Kaip sukurti partiją ir laimėti dalį elektorato neturint nei vizijos, nei ideologijos, nei strateginio planavimo galios, nei racionalaus žvilgsnio į ekonomiką, saugumą ir gerovę – dalykus, be kurių, atrodytų, politikoje žmogui tiesiog nėra ką veikti?

Taip, gali būti tokių stebuklų. Jie yra XX a. padarai – žmones be pažiūrų ir idėjų, kurie kalba ką tik nori ir kaitalioja savo pozicijas kaip rūbus, bet kurie sykiu sėkmingai dalyvauja rinkimuose ir net laimi juos, sukūrė TV, reklamos ir vizualinės propagandos era.

Sykiu jie yra minios fenomeno modernioji tąsa. Akivaizdu, kad demagogai, t.y. minios vedliai, jau Antikoje buvo pagarsėję savo retorikos galiomis ir gebėjimu užvaldyti politikos neišmanančius ir mąstyti nenorinčius minios statistus, bet nepainiokime jų su XX ir XXI a. demagogais, nuo kurių jūs niekur negalite pasislėpti ir kurie šiuolaikinių medijų dėka jus pasiekia bet kur.

XX a. fašistiniai ir totalitariniai sąjūdžiai puikiai išmėgino modernųjį propagandos ir jos masinio poveikio įrankių arsenalą. Jų sėkmė nebuvo tūkstantį kartų pakartotas melas, kuris virsta tiesa, kaip įrodinėjo nacių Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas; veikiau tai buvo žmonių būsena, kurią sukūrė šie sąjūdžiai ir režimai.

Iš esmės tai, ką mes šiandien vadiname populizmu, yra ne kas kita, o XX a. pirmosios pusės fašizmo ir totalitarinių režimų karikatūra – adaptuota ir prijaukinta jų versija.

O ta būsena buvo ne kas kita, kaip autoritarinės asmenybės pabėgimas iš laisvės, kaip tai įvardijo Erichas Frommas savo studijoje apie nacizmo įsitvirtinimą Vokietijoje. Apie autoritarinę asmenybę, kurioje deri suaugusiame žmoguje išprovokuotas ir paskatintas sugrįžimas į vaikystę, kaip neatsakingumo būseną, ir troškimas tapatintis su atsidavimo ir paklusimo reikalaujančiu, bet globą garantuojančiu simboliniu tėvu arba motina (vadu, fiureriu, globėju, partija), rašė Theodoras W. Adorno ir Erichas Frommas.

Pabėgimas iš laisvės buvo lydimas sąmoningai ir dirbtinai konstruojamos nesaugumo būsenos – nes priešas už vartų. Mūsų nekenčia. Mums pavydi. Mus nori sunaikinti. Prieš mus susimokė. Kadangi mus tuoj puls, ne laikas diskutuoti – reikia telktis ir vienytis apie vadą. Nesaugumo provokavimas neįmanomas be lygiai taip pat fabrikuojamos kolektyvinės baimės. O baimė juk yra neapykantos pribuvėja – tad schema aiški.

Iš esmės tai, ką mes šiandien vadiname populizmu, yra ne kas kita, o XX a. pirmosios pusės fašizmo ir totalitarinių režimų karikatūra – adaptuota ir prijaukinta jų versija, virtusi veiksminga rinkimų ir valdymo technologija demokratijos sąlygomis. Kažkiek ja naudojasi visi žaidėjai, tik klasikinės, arba pagrindinės, politinės partijos tuo nusideda mažiau ir rečiau, o naujadarai nieko, išskyrus tai, savo arsenale ir neturi.

Tad viskas, kas jiems belieka, yra baimės, neapykantos ir revanšo provokavimas bei jų naudojimas politikos gamybai. Sykiu ir naudojimasis protestu prieš anonimines nuasmeninto, racionalaus, beširdžio ir besielio moderniojo pasaulio jėgas.

Visi, kas bijo, nekenčia, nenori, siekia atkeršyti ir pamokyti (tiesa, tik ne visai aišku, ką ir kaip), bet kartu kategoriškai atsisako kritiškai mąstyti ir analizuoti padėtį, renkasi šiuos naujadarus.

O kas mąsto, analizuoja ir atsisako juodai baltos pasaulio optikos, kritiškai kvestionuodami pačias bipoliarines logikas bei jų siūlomus pasirinkimus, patenka į Hamleto paradokso situaciją – jie nebežino, kiek abejoti ir kada pradėti veikti. Nes mintis ir abejonė taip pat turi pasibaigti veiksmu ir pasirinkimu – kitaip ką tu čia veiki ir kas gi čia keičiasi?

Kas iš to, jei tu keršysi nedalyvaudamas arba rinkdamas pavojingas jėgas, kurios tave tarsi įtikina, kad tikrai nekenčia to, ko nekenti arba bijai ir tu pats? Ar to dėka tu pažinsi tiesą? Ar patobulinsi žmones ir pasaulį?

Žodžiu, problema ta, kad demokratijos sąlygomis mąstančių arba viso labo tik keršijančių rinkėjų balsai sveria vienodai. Balsadėžėse atsidūrę biuleteniai jokios intelektinės ir etinės vertės neturi. Būtent tai žino ir supranta baimės herojai, stebukladariai ir gelbėtojai.

Vakarų Europoje tai atviri arba užsimaskavę baimės ir neapykantos politikai – įvairaus plauko nacionalistai, rasistai, ksenofobai ir antisemitai. Kadangi tai, ką mes vadiname populizmu, yra ne kas kita, o privačios baimės ir neapykantos pavertimas kolektyviniu sentimentu ir sykiu viešosios politikos pažadu, šitie politikai gyvuoja tik provokuodami ir palaikydami visą baimės ir neapykantos diskursą.

Objektų ir grupių-taikinių – į valias. Imigrantai, musulmonai, žydai, LGBTI, liberalai, globalistai, kosmopolitai, kapitalistai, demokratai, žmogaus teisių gynėjai (t.y. „liberastai“ ir „tolerastai“). Kova čia vyksta už neapykantos legitimaciją. Už jos paskelbimą nuomonės ir minties laisve. Už teisę nepaisyti teisių ir už laisvę suniekinti kito laisvę.

Įdomu, kad baimės ir neapykantos politika yra itin gudri taktikos požiūriu – legalistinė galvosena ir savotiškas teisinis kretinizmas (teisės ir įstatymų landų naudojimas iš pagrindų atmetant etiką) tarnauja svetimo orumo atėmimui ir kito asmens suniekinimui. Kad ir kaip būtų, tai viso labo tik taktika. Strategija yra kitokia. Ji daug rafinuotesnė.

Baimės ir neapykantos politikos strategija yra savęs įvardijimas ir kartu išsitekimas normalumo bei konvencijos ribose. Jei su tavimi veliasi į diskusiją, tave jau laiko normaliu, neapeinamu, logišku, turinčiu teisę ir galimybę egzistuoti bei veikti. Kuo ilgiau baimė ir neapykanta išsilaiko kitų debatų, politikos temų ir siužetų kontekste, tuo didesnė tikimybė, kad jos bus įteisintos ir taps norma bei kasdienybe.

Kol tu kalbi apie tariamas ar tikras patologijas, kaip ateities grėsmę, tavo paties socialinė patologija – kitų žmonių žeminimas ir moralinis bei diskursyvinis naikinimas – tampa realiai veikiančia politikos jėga.

Tam baimės ir neapykantos provokavimo meistrai telkiasi savotišką diskursyvinę apgaulę, kurią rusai vadina tyčiniu sąvokų supainiojimu, o lietuviškai tai vadinama dar paprasčiau – danties užkalbėjimu. Mat jie pradeda žaisti esamo normalumo ribų testavimo ir būsimojo normalumo ribų plėtimo žaidimą, sykiu keldami protestą ir baimę.

Paaiškinsiu. Juk tai homofobų ir tolimos dešinės argumentas, teigiantis, jog šiandien kaip norma ir tam tikra konvencijos variacija įteisintas homoseksualumas tėra ribų testavimas. Anot jų, anksčiau ar vėliau ateis laikas pripažinti pedofilus, o gal net ir kanibalus.

O ką? Jei esą jau griauti tabu ir naikinti visą Vakarų vertybių sistemą, tai kodėl nepaskelbus, kad visos perversijos patenka į žmogaus teisių ir orumo apsaugos zoną?

Tik reikalas čia tas, kad ne prievarta ir perversijos gali patekti į normalumo ribas, o toks kalbėjimas ir panieka žmonijai rizikuoja įsitvirtinti. Kol tu kalbi apie tariamas ar tikras patologijas, kaip ateities grėsmę, tavo paties socialinė patologija – kitų žmonių žeminimas ir moralinis bei diskursyvinis naikinimas – tampa realiai veikiančia politikos jėga, net turinčia iliuzinių socialinio ar moralinio rūpesčio bruožų. Štai ir visas triukas.

Ir kuo gi Vakarų Europos politiniai naujadarai skiriasi nuo savo atitikmenų ir atliepinių Lietuvoje? Kol kas nacionalistinės ir antiimigracinės partijos Lietuvoje netapo sėkmės istorija dėl paprastos priežasties – esame ne imigracijos, o emigracijos šalis. Mūsų paklausi politinė prekė yra ne neapykanta imigrantams, o bejėgiškumas ir potrauminiai dalykai – neapykanta praeičiai, sau ir vieni kitiems.

Tokioje visuomenėje nekenčiama elito, stačiai mūsų akyse iškilusių ir galią įgijusių, valdžios, todėl kiekvieni rinkimai tampa sąskaitų suvedimo ir keršto forma. Etninių įtampų Lietuvoje, laimei, veik nėra, o ksenofobinės ir rasistinės kalbos siejasi su klaikaus žodyno ir patyčių toleravimu mūsų visuomenėje – ne su realia neapykanta mažumoms.

Tikros neapykantos, kuri akivaizdžiai egzistuoja Lietuvoje, bene daugiausia tenka LGBTI žmonių daliai. Aš jos nepainiočiau su antisemitų neapykanta žydams ir panašiais tolimos dešinės ir fašistoidiniais sentimentais.

Jei antisemitizmas mūsuose dažniausiai susijęs su oficialaus herojiškojo naratyvo gelbėjimu nuo tikros ir nepagražintos Holokausto istorijos (kuri akyse sugriauna ir tiesiog į šipulius sudaužo didelę dalį to naratyvo), tai homofobija man veikiau atrodo besanti pažeminimo ciklo dalis. Ką gi, kažką reikia žeminti, ypač jei pats buvai ar vis dar jautiesi pažemintas. Žemini tuos, kuriuos mažiausiai užstoja kiti ir kuriems visuomenė yra abejingiausia.

Žinoma, ir mes turime savų baimės bei neapykantos herojų, bet vis dėlto mūsų politikos naujadarų liūto dalį sudaro ne jie, o stebukladariai ir gelbėtojai. Jie neturi ideologijos. Neturi jie ir pasaulėžiūros.

Viskas, ką jie daro, primena vakarietiškų sendaikčių parduotuvę, iš kur galima ištraukti bet kokią politinę senieną. Panašiai kaip antikvariato prekės niekada neatkurs jas pagaminusios epochos bei jos atmosferos, taip ir mūsų žalieji niekaip netaps tikrais žaliaisiais. Nei jie bus kairieji, nei dešinieji – jie tiesiog padarys viską įmanoma, kad abi šios sąvokos išnyktų iš jų mąstymo ir žodyno. Bus gaminamos retorikos, frazės, vaizdai ir įvaizdžiai – jie sutaikys kairę ir dešinę, dabartį ir praeitį, sykiu buvusiuosius ir esamus.

Jei Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos antisisteminės jėgos prekiauja baime ir neapykanta, mūsų kovotojai prieš sistemą daugiau verčiasi viltimi, stebuklais ir gerumu.

Naujieji mūsų politikai aukoja, remia, šoka, dainuoja, liūdi, gedi, myli, sielojasi, dalyvauja, žvelgia tyromis akimis, nusivilia, krenta, pakyla, atgyja, vėl aukoja, remia, šoka, dainuoja... tik niekaip nedalyvauja lėtoje ir sunkioje ateities kūryboje, kuri vyksta visų pirma galvose, žmonių santykiuose, kalbėjimo būduose, pedagogikoje, švietime ir kultūroje.

Visa tai per daug neliūdintų ir negąsdintų, jei politikos naujadarai būtų izoliuotos salos ir nedarytų apčiuopiamos įtakos rimtesnėms jėgoms. Deja, tiesa yra ta, kad tradicinės ir sisteminės partijos pačios akyse keičiasi priimdamos naujadarų metodus ir logiką. Tai primena senovės Romos imperiją, kuri mėgindama inkorporuoti barbarus ir juos suvirškinti, pati buvo gerokai subarbarėjusi prieš savo žlugimą.

Rimtosios partijos mėgina nepralaimėti integruodamos naujadarus arba perimdamos jų metodus ir elektoratą, bet nuo to pralaimi visi.

Rimtosios partijos mėgina nepralaimėti integruodamos naujadarus arba perimdamos jų metodus ir elektoratą, bet nuo to pralaimi visi. Lygiai kaip Jungtinei Karalystei gresia realus pasitraukimas iš ES vien dėl protu nesuvokiamos torių kvailystės rengti referendumą, kuris turėjo įtikinti rinkėjus, kad svaras ir JK toriams rūpi labiau nei euroskeptikams iš UKIP partijos, taip ir naujadarų įtraukimas į mūsų politiką, kaip mes matėme, baigiasi tokio lygio parlamento pirmininkais ir ministrais, kokių šaliai gali palinkėti tik jos priešai.

Todėl politikos naujadarai kelia egzistencinį tradicinių ir sisteminių partijų išlikimo klausimą. Ar jos apskritai išliks XXI a. pasaulyje?

Donaldo Trumpo nominacija į JAV prezidento postą jau iškėlė klausimą, ar dar gyva Respublikonų partija ir kaip galima buvo patirti tokį politinį ir moralinį fiasko. Neabejoju, kad netrukus ateis ir mūsų eilė – mums teks klausti, ar gyvi mūsų liberalai, konservatoriai ir socialdemokratai.

Nes galutinis ir esminis klausimas visoje šitoje dėlionėje yra štai koks: kuo virs politika ir su kuo ji susilies? Su masinių pramogų sfera? Šou verslu?

Jei taip, tai pavojus kils didžiulis, nes tada kažką panašaus į praeities politiką išlaikys tik diktatūros ir antidemokratinės valstybės.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Kur ir kodėl vyksta civilizacijų konfliktas?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:00
01:01
02:32

Naviguok į ateitį

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min