Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 2d. 08:11

Leonidas Donskis: Profesija: dėstytojas

Leonidas Donskis Šio teksto pavadinimas negali jūsų suklaidinti – taip, tai užuomina į Michelangelo Antonionio filmo „Professione: reporter“ (angliškoji pavadinimo versija – „Keleivis“, 1975) pavadinimą. Jis gimė iš pavadinimo knygos, kurią laikau nuostabiu akademiniu romanu – Johno Williamso romano „Stouneris“.

Mano pastabos jokiu būdu nėra šios knygos recenzija – aš pats turiu ką pasakyti apie savo profesiją, tad netrukus visiškai atvirai prabilsiu. Bet romanas teikia daug peno minčiai. Neįtikėtina, bet net pats šio kūrino pavadinimas nusako kone visą universiteto dėstytojo profesijos esmę.

„Stouneris“ (anglų k. „stoner“) – akmenų svaidytojas, užmėtantis akmenimis pasmerktąjį. Kas tas pasmerktasis? Ritualo ir kodo pažeidėjas – bendruomenę, jos normas ir ritualą paniekinęs žmogus, laisvo elgesio moteris, piktžodžiautojas, netikras pranašas, nerašytų taisyklių ir draudimų sistemos pažeidėjas, tabu laužytojas.

Juk savo esme dėstytojas ir yra įtraukiantysis savo mokinį į kanoną, o sykiu saugantis tą kanoną. Tiesa, moderniaisiais laikais dėstytojas tampa ir kanono laužytoju, arba revizionistu, bet net ir tuo atveju anksčiau ar vėliau pradedama judėti link kito, naujo kanono, doktrinos ar dogmos kūrimo ir saugojimo.

Ar mūsų privatus gyvenimas apskritai gali būti matomas tame žinių, dorybių ir savęs tobulinimo pasaulyje, kurį mes vadiname universitetu?

Dėstytojas – ritualo mokytojas ir įtraukėjas į jį. Jis apibrėžia ratu savo mokinį saugodamas jį nuo pikto – blogio jėgų, netikrų pranašysčių, melo, smurto, charakterį iškreipti ir visą asmenybę sugriauti galinčių galios ir įtakos pagundų, tuštybės ir kitų ydų. Kuo ir kaip apsaugoti? Žodžiais ir žiniomis? Ar visų pirma asmeniniu pavyzdžiu?

O kaip gi tada su laime? Ar dėstytojas turi teisę būti laimingas? Jei taip, ar turi tai matyti ir žinoti jo studentai? Ar mūsų privatus gyvenimas apskritai gali būti matomas tame žinių, dorybių ir savęs tobulinimo pasaulyje, kurį mes vadiname universitetu?

Ką daryti, jei tikra meilė, ištikusi dėstytoją, universitete tampa ne laimės, o jo silpnybės šaltiniu, leidžiančiu pakirsti jo saugumą ir orumą. Kodėl gi? Nes aktyviajame gyvenime laimė ir laisvė nebūtinai yra seserys, bet gali jomis tapti. Tik ne kontempliatyviajame gyvenime, kuriame žmonės visų pirma siekia saugumo, ramybės, nuspėjamumo – ir anaiptol nebūtinai laisvės.

O praradus laisvę, gan greitai gali išsisklaidyti ir laimės horizontas. Lieka tik noras gauti savo knygas, viskio stiklą ir cigarą. Sykiu dar vieną narkotiką – studentų dėmesio ir melagingos kolegų pagarbos bei drungnų jų liaupsių dozę.

Gal tad studentą geriau skatinti atrasti tikrąjį pasaulį ir ilgiau nepasilikti tame dirbtiniame pasaulėlyje? Kas ir kada nusprendžia, kas vertas laisvės ir trijų jos brolių – nesaugumo, neaiškumo ir neapibrėžtumo, o kas nusipelnė saugumo ir nuspėjamumo – prognozuojamo gyvenimo ir ramybės ciklo, kurį mes vadiname dėstytojo profesija?

Dėstytojo profesija patiria baisias deformacijas – tampi jėgos žaidimų dalyviu arba statistu, tik bėda ta, kad visa tai netampa viešosios erdvės dalimi ir kruopščiai maskuojama bei hermetizuojama.

Žinoma, visa tai galioja tol, kol dėstytojas neužsinori į savo „vita contemplativa“ karalystę atsigabenti „vita activa“ užkrato – kol nesusigundo tapti katedros vedėju, dekanu ar net rektoriumi, t.y. kol nepasuka į patį tikriausią galios lauką, eufemistiškai vadinamą administravimu.

Nes tai, ką mes vadiname akademine politika, yra pati tikriausia politika, tik dar uždaresnė, klastingesnė, žiauresnė ir defektyvesnė už tą, kurią visi žino ir mato. Dėstytojo profesija patiria baisias deformacijas – tampi jėgos žaidimų dalyviu arba statistu, tik bėda ta, kad visa tai netampa viešosios erdvės dalimi ir kruopščiai maskuojama bei hermetizuojama.

Visa blogiausia ateities politika formuojasi universitete, būtent čia gimsta jos užuomazgos ir tik po to ji keliauja į aktyvųjį gyvenimą. Kodėl? Nes universiteto žmonės skaito, mąsto, vartoja sąvokas, jas apibrėžia ir gerbia argumentų kalbą.

Kai protas ir išsilavinimas nebepajėgia užkirsti kelio žmogiškajai menkystei – pavydui, neapykantai talentingesniam, kerštui dėl nenusisekusios karjeros ar už kolegų nenorą į galios ir įtakos lauką įleisti įtakingų akademinių veikėjų meilužių, favoritų ir doktorantų ar mokinių, tada mums belieka paklausti, kaip su visu tuo „gėriu“ dorosis aktyvaus gyvenimo žmonės ten, realiame pasaulyje, kur logikos, proto ir argumentų kalba gerbiama gerokai mažiau?

Ko mes norime nuo nenusisekusių dėstytojų, neįvykusių doktorantų ir mokslininkų realioje politikoje, jei mokslo ir kūrybos sferoje sėkmingi žmonės gali būti tokie niekšai ir menkystos vieni kitiems? Pagaliau aktyviajame gyvenime egzistuoja dar ir toks saugiklis, apsaugantis nuo blogio, kaip viešumas – jo paprastai nėra ir negali būti universitete, kuris moka meistriškai atsitverti nuo pasaulio savo kodeksais, diskretiškumo ir lojalumo taisyklėmis ir pan.

Ir nuo ko tada universitetas saugo studentus? Nuo ko dėstytojas saugo savo mokinius? Nuo paties gyvenimo – tik slapta imituodamas jo logiką ir įsileisdamas jį pro langą, jeigu jau durys jam yra tvirtai užšautos?

Gal tada geriau eiti į tikrą politiką, užuot buvus kvazipolitikoje? Gal geriau patirti visą tą siaubą keliantį pasaulio grėslumą, baugumą, nerimą ir nesaugumą, pramaišiui atsiveriančius kartu su didžiosiomis laisvės patirtimis, nei buvus pykčio, frustracijos, pavydo, neapykantos, pagiežos ir melo kupiname šiltnamyje?

Šiuos egzistencinius klausimus ir kelia Johno Williamso „Stouneris“. Pagrindinis romano veikėjas Viljamas Stouneris (William Stoner) atiduoda visą gyvenimą savo universitetui, nors visa tai neapsivainikuoja jokiu laimingu deriniu.

Ką Stouneris užmėto akmenimis? Save patį. Už fatalizmą ir pasidavimą. Už tai, kad nedrįso pats pasitraukti iš saugaus ritualo.

Jo šeimos gyvenimas yra viso labo tik trys vienas kitam jokios įtakos nedarantys, izoliuoti ir nelaimingi žmonės – jis, jo žmona ir duktė. Savo laimei, Stouneris vis dėlto patiria tikrą meilę universitete, kuri ir tampa gražiausiais ir geriausiais jo gyvenimo epizodais.

Kaip minėta, jo meilė tampa galimybe jo nekenčiančiam katedros vedėjui (keršijančiam už jo doktoranto sukirtimą per egzaminą – pelnytą ir teisėtą) sugriauti Stounerio gyvenimą. Nebaisu, kai tau keršija neleisdami tau gauti papildomų pinigų, stipendijų, premijų ar titulų – daug baisiau, kai iš tavęs atima galimybę gyventi taip, kaip tu nori ir su kuo tu nori.

Kodėl gi Stouneris ryžtasi leistis sunaikinamas? Nes Johno Williamso akademinis romanas lieka ištikimas visoms Bildungsroman (ugdymo romano) tradicijoms, įskaitant fatalizmą. Išorinis pasaulis tave pražudys, neik ten, bijok jo kaip maro ir karo.

Į karą Stouneris tad ir neišeina, o jame žūsta jo bičiulis, atvirai išrėžęs jam, jog universitetas – tai tik prieglauda beviltiškiems, bailiems, gyvenimo bijantiems ir nieko daugiau, išskyrus kitų mokymą, nesugebantiems žmonėms. Stouneris neina kariauti net ne iš baimės – jis tiesiog nebenori aktyvaus gyvenimo.

Septyniasdešimt trečiasis Williamo Shakespeare’o sonetas iš esmės pakeičia jo gyvenimą – Stouneris trokšta kanono, didžiosios tradicijos, tekstų, idėjų gyvybės, o ne kovos už gyvenimą ir to beviltiško kabinimosi už jo, kuris jam kėlė siaubą nuo vaikystės matant savo sunkiai dirbusių tėvų gyvenimą.

Taip, bet... Jis pabėga ne tik nuo nuspėjamo gyvenimo ciklo, baisios rutinos, beviltiškumo, pasikartojimo ir besielės kasdienybės, bet ir nuo savęs išmėginimo, rizikos, pergalių, iššūkio sau pačiam metimo, savęs koregavimo, klaidų ir jų pripažinimo. Galiausiai jis neišdrįsta dėl dėstytojo profesijos fatališko svarbumo sau mesti universiteto vardan mylimos moters ir laimės su ja.

Ką Stouneris užmėto akmenimis? Save patį. Už fatalizmą ir pasidavimą. Už tai, kad nedrįso pats pasitraukti iš saugaus ritualo.

Nuo brutalaus pasaulio ir aktyvaus gyvenimo universitetas gal ir gali apsaugoti. Bet tik ne nuo žmonijos ir ne nuo mūsų pačių.

Kita vertus, geriau užmėtyti akmenimis save, nei kitą. Nes tai tiesiog fatališka profesija: dėstytojas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Niekšybės banalybė ir gelmė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min