Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 16d. 08:00

Leonidas Donskis: Strategija be strategijos ir gyvenimas be turinio

Leonidas Donskis Paskaičius nūdienos universitetų misijos ir strategijos dokumentus, būtų galima pagalvoti, kad gyvename ypatingo strateginio pasaulio suvokimo laikotarpiu. Sykiu gali kilti mintis, jog niekada žmonija tiek daug dėmesio neskyrė gyvenimo ir ateities strategijai kaip dabar. Lygiai tas pats su politikais – ir jie nuolat rengia ateities strategijas, mėgindami nuspėti gyvenimo kryptis.

Deja, tai viso labo tik iliuzija ir socialinė-optinė apgaulė. Lygiai kaip apie etiką nuolat kalba jos nesilaikantieji (nes jei tu jos laikaisi, tu jos reikalauji visų pirma iš savęs, o ne iš kitų), taip ir apie strategiją nuolat kalba jos neturintieji ir net nelabai suvokiantys, kas ji yra.

Strategija nėra nei svaičiojimai apie miglotą ateitį, nei konkretus verslo planas. Ji yra visų pirma siekių, galimybių ir instrumentų visuma, kuria siekiama įtikinti instituciją, socialinę grupę arba visuomenę. Strategijų negali būti daug – lygiai kaip ateities projektą tauta ir šalis turi vieną, o ne du ar tris. Jei jų atsiranda daugiau, vadinasi, sąvokos infliacija paskandina turinį ir kalbantieji patys nebežino, apie ką jie kalba.

Kodėl šiandien mūsų ir kitų šalių universitetai nuolat ir be atvangos svarsto strategijas? Todėl, kad jie jų neturi. Todėl, kad visa tai yra paprasčiausia tragiška saviapgaulė, primenanti Pieterio Bruegelio Vyresniojo paveikslą „Aklieji, vedantys akluosius“. Kaip žinia, viduramžiais pro miesto vartus sargybiniai įleisdavo akluosius pavargėlius su sąlyga, kad jie turės vedlį. Vedlys šiek tiek turėjo regėti – o gal jis paprasčiausiai apsimesdavo regįs, idant gautų ypatingą statusą grupėje. Moralizuojančioje Bruegelio tapyboje šis darbas tapo religine alegorija ir sykiu priekaištu meluojantiesiems arba maskuojantiesiems savo netikėjimą.

Kodėl šiandien mūsų ir kitų šalių universitetai nuolat ir be atvangos svarsto strategijas? Todėl, kad jie jų neturi. Todėl, kad visa tai yra paprasčiausia tragiška saviapgaulė.

Visi mūsų strateginiai žaidimai universitetų gyvenime šiandien yra ne kas kita, o neregiai, vedantys neregius – arba iš principo neprisileidžiantys tų, kurie mato, bet atvirai sako, jog žemės ar oazės horizonte nemato.

Anaiptol nenoriu pasakyti, kad visame tame įžvelgiu kažkokį žmonijos sukvailėjimą ar pamišimą. Viskas čia gerokai sudėtingiau.

Reikalas tas, kad mes gyvename atakuojami klausimų, į kuriuos neturime atsakymų – ir į kuriuos greičiausiai tiesiog nėra atsakymų. Mūsų pasaulyje itin sparčiai vyksta galios ir politikos skyrybos – gali būti, kad jos jau ir įvyko, pasak Zygmunto Baumano.

Kas yra galia? Ji yra galimybių laukas, neįgyvendinamas arba neprieinamas be politikos. O politika yra instrumentai, leidžiantys mums paversti galimybes tikrove jas įgyvendinant. Ką gi mes vadintume strategija? Pastaroji yra jungiančioji grandis, sujungianti galią ir politiką vizijomis bei jų artikuliacija. Be strategijos galia yra akla; politika be strategijos yra bejėgė, nes neturi jokių prieigų prie galios.

Galios ir politikos skyrybos veda prie to, kad šios esminės žmogaus egzistencijos sferos yra viena nuo kitos atskirtos ir pasmerkia žmogų gyventi pusiaukelėje tarp aklumo ir bejėgiškumo – nėra krypties, nėra suvokimo, kur mes esame ir kas mūsų laukia; o jei kažkokios įžvalgos mus vis dėlto aplanko, mes neturime galimybių spręsti savo problemų.

Baumanas teigia, jog mūsų individualistinės visuomenės drama yra ta, kad mums yra keistu būdu įskiepytas naivus ir iliuzinis tikėjimas, jog mes patys atsakome už pasaulį ir save jame. Taip, mes galime ir privalome atsakyti už pačius save, bet tik ne už problemas, kurias sukūrėme ne mes, o globalizuotas ir modernus pasaulis. Tas pasaulis neturi adekvačių institucijų spręsti toms problemoms, todėl ir kala į galvą mums, jog mes turime imtis atsakomybės už socialiai sukurtas globalines problemas.

Tam ir kuriama vadinamoji gyvenimo politika, kurios esmė yra pavienį individą paversti viskuo – parlamentu, vyriausybe, teismu pačiam sau ir dar, ko gero, žiniasklaida, leidžiančia viską viešinti ir įsiviešinti. Gyvenimo politika maskuoja faktą, kad visos minėtos institucijos mumis nei gali, nei nori domėtis. Jos tiesiog tave įtraukia sukurdamos iliuziją, kad vyksta bendradarbiavimas. Vyksta mūsų statymas prieš įvykusius faktus, o ne bendradarbiavimas.

Švietimas ir aukštasis mokslas – viena iš tokių globalinių problemų. Juk pačia savo esme universitetai yra tarptautinės institucijos, kurios neįmanomos be pasaulinio mokslo, globalinio konteksto, studentų ir dėstytojų mainų. Jokia nacionalinė valstybė negali kontroliuoti šių procesų – Erasmus Mundus ar jungtinės tarptautinės programos yra anapus nacionalinės biurokratijos kompetencijos ir net galios lauko.

Tik problema ta, kad universitetai niekaip neišvengia ir negali išvengti politikos – o visa politika pasaulyje yra tik lokalinė. Nėra globalios politikos, lygiai kaip nėra globalinių institucijų. Jei jos ir egzistuoja, šiandien jos patiria gilią krizę – pakanka susimąstyti apie nūdienos Jungtines Tautas.

Harvardo universiteto pastovus paramos fondas pranoksta daugybės Europos valstybių nacionalinį biudžetą. Bolonijos universiteto biudžetas pranoksta Juodkalnijos (anaiptol ne pačios silpniausios Europos ekonomikos) nacionalinį biudžetą.

Todėl universitetus valdo valstybės arba korporacijos. Kas geriau, aš nežinau. Deformuoja juos ir vienos, ir kitos. Iki galo universitetais nesirūpina nei vienos, nei kitos. Aiškinasi tarpusavio įtakas ir santykius per universitetus, ir tiek. Juolab kad sukuriama protu sunkiai suvokiama galios ir įtakos asimetrija. Korporacijos yra daug galingesnės už didžiąją dalį nūdienos valstybių, kurios yra tapusios viso labo tik išplėstomis jų apsaugos tarnybomis.

Tad mėginkime įsivaizduoti, kaip ir kokiu būdu konkuruoti su Ivy Lygos universitetais turi universitetai, kurių valstybių biudžetai nusileidžia minėtosios JAV lygos universitetų biudžetams. Harvardo universiteto pastovus paramos fondas pranoksta daugybės Europos valstybių nacionalinį biudžetą. Bolonijos universiteto biudžetas pranoksta Juodkalnijos (anaiptol ne pačios silpniausios Europos ekonomikos) nacionalinį biudžetą.

Tad toliau svarstyti klausimo apie korporacijos ir valstybės, arba galingo universiteto ir neturtingos valstybės, tariamą galios simetriją turbūt neverta. Universiteto krizė šiandien yra ne kas kita, o svyravimai tarp korporacijų ir valstybės įtakos sferų ir galios laukų – o tų svyravimų bandomosiomis žiurkėmis ir įkaitais tampa universitetai su visais savo mokslininkais, dėstytojais ir studentais.

Todėl vienintelė iš tikrųjų gaji, visoms reformoms bei socialiniams eksperimentams atspari publika universitetuose yra biurokratai ir vadovai. Vieni gravituoja į valstybės biurokratijos pusę ir siekia tylaus konsensuso su ja, o kiti balansuoja tarp verslo (korporacijų) vadovų ir valstybinės biurokratijos.

Universitetų biurokratija žino, kad be jos dėstytojai neišgyvens, nes tik ji žino tuos kodus ir taisykles, kurios leidžia gauti akreditacijas ir visas kitas magiškas vizas į neapibrėžtą ateitį. O universitetų rektorius ir vadovybę domina tik ES pinigai ir nekilnojamas turtas, nes jau seniai jie yra supratę, kad išgyvenimo formulė yra nekilnojamas turtas ir verslo planas. Visa kita tėra pasaka naivuoliams.

Atsakymų nežino niekas, visi klausimai ir atsakymai čia tėra patogios ir naudingos fikcijos, nes vyksta ne universitetų kaita ar reformavimas, o ateities sugyvenimo modelio, „modus vivendi“ paieškos – kaip sugyvens verslas ir valstybė, kaip korporacijos tvarkysis su politine klase ir jų rinkėjais (kaip galia santykiaus su politika). Universitetas ir yra eksperimentų ir žaidimų aikštelė, kurioje brėžiami puikaus naujo pasaulio kontūrai.

Tad apibendrinkime šitą reikalą. Išsiskyrus galiai ir politikai nebelieka jokios strategijos. Visa mūsų strategija – tai išgyvenimo strategija. Kaip būti neuždarytiems ir gauti pinigų. Kaip dar įrodyti, kad mes reikalingi. Įrodymų nėra, nes jau seniai niekas nestato šiame žaidime ant to, be ko nėra ir negali būti jokio universiteto – ant mokslo, mokslininkų, tyrėjų ir profesorių. Idant išliktum, turi pateikti verslo planą – kitaip tariant, jungtis su kuo nors arba dar kaip nors kitaip išsižadėti savo tapatybės.

Tokioje situacijoje laimi tie, kurie aktyviai neleidžia universitetui būti tuo, kas jis turi būti – universitetu. Kurie jungia jį su kažkuo, keičia pavadinimus, atsikrato visų tradicijų ir istoriškai susiformavusios universiteto savimonės bei institucinės atminties. Kurie verčia universitetus arba vadybinės abrakadabros vieta (kurioje svarstoma kas tik nori, tik ne mokslas, kūryba ir idėjos, ir kurioje pasirengiama tapti verslo bendrovės arba politinės partijos nariu ar net vadovu), arba darbo gavimo ir perkvalifikavimo centru.

Vienintelė strategija – išgyvenimo strategija. Vadinasi, turinio joje nėra jokio. Tai tiesiog strategija be strategijos. Ir sykiu gyvenimas be turinio.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Ir nebus ramybės jums žemėje (kol anonimas joje gyvuos)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:00
01:01
02:32

Naviguok į ateitį

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min