Lietuvoje įvyko koalicijų turgus. Dvipartinėje JAV, vos praėjus kelioms dienoms pro pralaimėjimo, Hillary Clinton nusivalė makiažą, paprastai susišukavo plaukus ir štai maždaug čia paralelės tarp atmosferų Lietuvoje ir JAV nutrūksta. Amerikos naudai. Bent akimis tų, kam artima progresyvi politika.
Į Vašingtoną dabar žengia gūdžiausias ir gėdingiausias šio žemyno dienas menantys vyrai. Inauguracijos kostiumus matuojasi įvairovę puoselėjančios Amerikos budeliai. Vis dėlto šiandien Jungtinėse Valstijose, o ne Lietuvoje daugiau vilties tiems, kas save sieja su vietos bendruomenių telkimu, pagarba žmogaus teisėmis, išraiškos laisve ir žmogiškumu, kuris Aimé Césaire žodžiais, atspindi pasaulio erdvumą.
Lietuvoje iki šiol neatsirado erdvės aktyviai išreikštam politiniam šauksmui, kuris talpintų ir įtūžį, ir viltį.
Nepriklausomoje Lietuvoje dar nebuvo politinės avarinės situacijos, po kurios žmonės masiškai išeitų į gatves. Vadinamąją demokratiją mes vartojame tyliai, it drausmingas ligonis vaistus.
Net kai 1989 m. geidėme laisvės ir minėjome svarbiausio visuomenės sluoksnio tremtį, į Baltijos kelią sustojome tvarkinga eilute. Okupantų tankams beliko raudoną kilimą ištiesti. Tada iškilo daug trispalvių, bet veik nebuvo plakatų. Kolektyvus simbolis nustelbė asmenines žinutes. Vėjyje plazdėjo trispalvės, bet ilgai brendusio įsiūčio nesigirdėjo.
Lietuvoje iki šiol neatsirado erdvės aktyviai išreikštam politiniam šauksmui, kuris talpintų ir įtūžį, ir viltį. Vakar tyla, laužais ir dainomis išlydėję okupantus šiandien keliame bylas už plakatus, kurie šaukiasi pagarbos elementarioms žmogaus teisėms. Internete apstu porinkiminio kartėlio, bet gatvėse – tipiška lietuviška prisitaikėliška tyla. Tarsi nebūtų matoma reikalo pasirodyti ir prabilti viešumoje, kol gatvėmis nerieda tankai.
Praėjus kelioms dienoms po JAV prezidento rinkimų, ėjau į mano universitete vakariniame Niujorke vietos bendruomenės surengtą protestą, kurį studentai pavadino „Ne mano Amerika.“
Paklausiau draugės: „Kas bus pasiekta šiais protestais?“ Iki vakaro klausimą pakartojau dar keletą kartų vis kitiems žmonėms. Vis tas pats atsakymas: „Rinkimų rezultato mes nepakeisime. Bet bus suteiktas matomumas tiems balsams, kurie mano, kad JAV rinkimų sistema su rinkikų kolegija yra vergovės laikų atgyvena ir simbolis Amerikos, kur iki šiol vieni gyvenimai vertingesni nei kiti, kur vienų rinkėjų balsai svaresni nei kitų, kur baltieji rinkėjai iki paskutinio kvapo grumiasi už šalį, kurią valdyti galėtų tik jie. Tie, kas po aštuonerių metų Obamos Amerikoje dabar jaučia gluminantį nerimą, stebi protestus ir žino, kad nėra vieniši. Kol kas to gali pakakti.“
Ko gali pakakti žinant, kad ateinančius ketverius metus mėšlinais batais bus trypiamos mano bendruomenės, mano draugų gyvenimai, mano supratimas, kad pasaulis keičiasi ir nebegalime grįžti į dienas, kai metai iš metų valdžioje buvo vienas ar kitas diedas iš to pačio luomo? Tai klausimas ir porinkiminei Lietuvai.
„Ko gali pakakti?“ – dabar klausia mano kaimynai Niujorke, kolegos Teksase, draugai Aliaskoje ir Pensilvanijoje. Ko šiandien gali pakakti emigrantų bendruomenėms, kurios tiesiogine šio žodžio prasme pastatė Ameriką, bet šiandien girdi, kad bus išguitos? Ko gali pakakti žydams, prasibrovusiems pro antisemitizmo vandenyną ir padėjusiems sukurti solidžiausius pasaulyje universitetus, bet šiandien girdintiems „Heil Trump“? Ko gali pakakti LGBT bendruomenėms, be kurių nebūtų pramogų verslo, kino ir literatūros, bet šiandien žvelgiančioms į deginamas vaivorykštės vėliavas?
Praėjus porai dienų po rinkimų mano mieste, trečiajame pagal dydį Niujorko valstijoje, buvo sudegintos trys vaivorykštės vėliavos. Mano universitete, gamtos mokslų departamente, pro dvi merginas su hidžabais praėjęs jaunuolis tėškė, kad nesulaukia, kai jos bus išprašytos išvykti. Vienas dėstytojas socialiniuose tinkluose parašė, kad visiems į Kanadą emigruoti norintiems studentams nupirks autobuso bilietą ir palinkės negrįžti. Tokia šiandien mano Amerika. Bet čia ji nesibaigia.
Vos išplitus žinioms apie LGBT bendruomenei šventų vaivorykštės vėliavų sudeginimą, mano miestas sujudo. Gatvėse suplazdėjo dar daugiau vaivorykščių. Tokiomis vėliavomis prekiavę smulkieji prekybininkai jų jau nebeturi, jos išparduotos.
Po islamofobiško išpuolio mano universitete studentai ir dėstytojai ėmė dalintis patarimais, kaip reaguoti į neapykantos protrūkius, kaip pasklisti po universitetą plačiau ir sukurti daugiau studijoms bei bendravimui saugių zonų.
Visi vienbalsiai sutiko – svarbiausia netylėti ir palaikyti neapykantos taikiniu tapusį asmenį. Ksenofobu apsiskelbusį dėstytoją studentai sumalė į miltus ir leido suprasti, kad mūsų mėlynoje valstijoje jo baimės lengvai platformos neras.
Politinio gedulo savaitė tapo brangaus telkimosi, spontaniškų vakarienių, plakatų kūrimo ir palaikančių laiškų savaite. Lapkričio 29-ąją 340 miestų vyks protestai prieš porinkiminę neapykantos bangą. Daugiau nei šimto universitetų prezidentai pasirašė po laišku, teigiančiu, kad jų institucijos netoleruos neapykantos ir baimės kurstymo. Dieną po naujojo prezidento inauguracijos milijonas moterų žygiuos į Vašingtoną ir jau tūkstančiai užsiregistravo šiam įvykiui, menančiam 1997 ir 1963 metais įvykusias daugiatūkstantines eitynes. Ir tai tik antroji savaitė po rinkimų.
Šių asmeninių ir kolektyvių iniciatyvų energijos kol kas pakanka įtikėti, kad po lapkričio 9-osios sprogusi neapykanta nebus pasitikta tyla ir prisitaikymu, nes jau dabar maištas neišsitenka internete.
Šiandien septyniasdešimtmetės amerikietės, prieš penkiasdešimt metų Vašingtone girdėjusios MLK, man sako, kad jeigu reiks, jos vėl eisi į gatves. Prieš penkiasdešimt metų įkalintas Juodąsias Panteras išlaisvinti raginusios moterys šiandien pasirengusios savo namuose priglausti sausį į Vašingtoną žygiuosiančias moteris. Kai reakcija į neapykantą neišsitenka internete, sklinda per gatves, šurmuliuoja kavinėse, aidi univesitetų auditorijose, organizuoja, o ne godoja – štai ko šiandien gali pakakti branginantiems ateitį, kuri siekia perrašyti istoriją, o ne šauktis jos šmėklų.
Svarbiausia pamoka Lietuvai šiandien gali būti galimybė nors kartą modernioje istorijoje liautis būti terorą atnešančios bangos stebėtojais.
Ar gali šiandien ko iš Amerikos pasimokyti Lietuva ir ypač rinkėjai, manantys, kad pasaulyje vykstant radikalioms politinėms permainoms Lietuva nusipelno daugiau nei jai skūpai seikėja Naisių patriarchas ir susikompromitavę politikai su nepasotinamu vadžios alkiu?
Pamokų iš porinkiminės Amerikos – apstu. Galima pasimokyti ne gedėti, o organizuotis. Galima pasimokyti liautis tenkintis protestais internete, nes jie pasiekia labai ribotą auditoriją. Galima pasimokyti politinio spaudimo taktikų, kurios bombarduoja politikus ir jų patarėjus skambučiais ir laiškais, užuot juos tuščiai trolinus.
Galima pasimokyti dirbti sparčiau ir atsigręžti į savas protesto istorijas. Prisiminkime, kad tarpukario Lietuvoje be telekomunikacijų gebėta vos paskelbus Nepriklausomybę surinkti 20 tūkstančių moterų parašų su reikalavimu į aktyvų politinį gyvenimą ir Nepriklausomybės kovą įtraukti moteris. Žinant ir gerbiant tokią istoriją, dabartinės vos po kelis tūkstančius elektroninių parašų surenkančios peticijos prieš anachronistinius moterų sveikatos ar švietimo įstatymus yra ašaros, o ne kova dėl socialinio teisingumo. Lietuvos nevyriausybininkams, aktyvistams, dėstytojams, jauniems politikams, žurnalistams, kūrybininkams, rašytojams ir menininkams būtina pasitempti.
Svarbiausia pamoka Lietuvai šiandien gali būti galimybė nors kartą modernioje istorijoje liautis būti terorą atnešančios bangos stebėtojais. Blogis, kaip rašė Hannah Arendt, dažnai apsireiškia banaliai. Jis pasibels į duris tvarkingai apsirengęs, paskaitęs knygelių, iš karto nebaugins. Jo teiginiai greičiausiai skambės logiškai, pritarti jam atrodys patogu ir saugu. To visiškai pakaks teroro pradžiai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Lina Žigelytė: Šūviams Orlande tebeaidint
