Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Linas Šipavičius: Mūsų egzistencijos pamatas

Šaltinis: 15min
0
A A

Kunigas Linas Šipavičius Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.

Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu“. (Jn 14,15-21)

„Jei mane mylite...“

Atsisveikinimo kalbose Jėzus daugelį kartų pabrėžia esmingiausią krikščioniškos egzistencijos pamatą – Dievo ir artimo meilę. Evangeliniame fragmente ateisiančio Globėjo pažadas sąlygoja mokinių meilę Jėzui bei Jo įsakymų vykdymą. Mokinių meilė tapo apibrėžta graikišku veiksmažodžiu „agapaō”, kuris Naujame Testamente vartojamas ne praeinančių jausmų prasme, bet išreiškia nesavanaudišką, gilią Dievo meilę. Ji tapo regimai Jėzaus pasiaukojančia meile Tėvui bei Jo mokiniams, o tuo pačiu tikinčiųjų meile Dievui ir vienas kitam.

„Aš paprašysiu Tėvą...“

Per Jėzaus pažadą Dievas apsireiškia mokinių gyvenimuose, taip kaip apsireiškė Jėzaus gyvenime.

Jėzus maldaus Tėvą – skelbiama Jėzaus globa ateityje. Čia Jis pristatomas kaip maldaujantis Dievo „Orantas“, kuris mokinių vardu prašo Tėvo. Jėzaus prašymas yra tiosiogiai nukreiptas į Tėvą. Jėzus iškeliauja, kad paruoštų mokiniams vietą. Globėjo pažade Tėvas yra tas, kuris išklauso Jėzaus maldavimus. Evangelistas tvirtina, kad Dvasios Globėjo dovana yra taip pat ir Tėvo dovana. Per Jėzaus pažadą Dievas apsireiškia mokinių gyvenimuose, taip kaip apsireiškė Jėzaus gyvenime.

„...ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius...“

Jėzus prašo Tėvo kito Globėjo. Žodis „kitas“ (gr. allon) parodo tam tikrą savarankiškumą, bet tuo pat metu suponuoja Jo įvykių eiliškumą ir ryšį su ankstesniuoju Globėju, kurį galima sutapatinti su Viešpačiu Jėzumi Kristumi.

Parinkti reikšmę, kuri visiškai atitiktų žodžio „Globėjas“ (gr. paraklētos) prasmę nėra jau taip lengva ir iki šiol kyla nemaža diskusijų. Šis terminas Naujame Testamente vartojamas tik šv. Jono raštuose (Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7; 1 Jn 2, 1). Evangeliniame kontekste jis reiškia „kitą Globėją“, „pažadėtą Tiesos Dvasią“, tačiau pirmąjame Jono laiške reiškia „teisųjį Kristų“: „[...] mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų“ (1 Jn 2, 1c). Šis terminas labai retai vartojamas klasikinėje graikų kalboje, pradžioje reiškė: „pašauktas į pagalbą“, vėliau virto techniniu terminu apibudinant „teismo gynėjo – užtarėją“. Analogiškas lotyniškam žodžiui „advocatus“ – „gynėjas, advokatas“.

Septuagintoje šis žodis nėra vartojamas. Rabinistinėje literatūroje esti hebrajiška transkripcija graikiško žodžio „peragelit”, kuri turi religinę ištarą: „užtarėjas“ arba „gynėjas Dievo teisme“ (PirgeAbod). Etimologiškai graikiškas žodis „paraklētos“ yra būdvardis kilęs iš veiksmažodžio „parakalein“. Šis veiksmažodis labai dažnai vartojamas šv. Pauliaus literatūroje ir turi daug reikšmių: „šaukti į pagalbą“, „priminti“, „(pa)guosti, (nu)raminti“. Neveikiamosios rūšies būdvardis „paraklētos“ verčiamas: „pašauktas į pagalbą“, „gynėjas“, „globėjas“. Veikiamojoje rūšyje: „guodėjas, ramintojas“, „užtarėjas“, „taikintojas, tarpininkas“, „tas, kuris primena, ragina“.

Pasirinkti vieną iš paminėtų reikšmių žodžiui „paraklētos“ nėra lengva ir mūsų tekste. Jau antikiniai vertėjai turėjo sunkumų. Galbūt šv. Jeronimas pasielgė pagrįstai, išversdamas šį terminą lotynišku žodžiu Paraclitum – „Parakletas“.

Jono evangelijoje 42 vietose Dievas yra veiksmų subjektas. Vėliau dovana pereina ant Jėzaus, o per Jėzų ta dovana pereina ant žmonių.

Tvirtinimas, kad Tėvas duos „kitą Parakletą“ yra charakteringa Jono evangelijai ir primena tas vietas, kur Dievas yra Tas, kuris duoda, apdovanoja. Šiai dovanai paženklinti yra vartojamas veiksmažodis „duoti“ (gr. didōmi). Jono raštuose šis veiksmažodis turi dažniausiai teologinę prasmę. Jono evangelijoje 42 vietose Dievas yra veiksmų subjektas. Vėliau dovana pereina ant Jėzaus, o per Jėzų ta dovana pereina ant žmonių.

Įvardinti Tėvą, kaip „Dvasios Davėją“ yra harmoninga ketvirtosios evangelijos doktrinai, o taip pat darniai atitinka Naujo Testamento mokslą, kuris „Šventąją Dvasią“ vadina „Dievo dovana“ (Jn 4,10; Apd 8, 20; 10, 45; Rom 5, 15). Žodis „duoti“ išreiškia ne tiktai ryšį tarp Tėvo ir Sūnaus, bet taip pat Tėvo ir žmonių.

Kiekvienos dovanos pradžia yra meilė. Dievas davė viską Sūnui, nes Jį myli. Dievas atidavė savo viengimį Sūnų, nes pamilo pasaulį (plg. Jn 3, 16). Žodis „duoti“ parodo santykį tarp „Davėjo“ – „Dovanos“ – „Dovanos gavėjų“ ir veda į Dievo slėpinį ir Jo veikimą žmonių naudai. Būtent tokiame kontekste reikia suprasti „Tiesos Dvasios dovaną“. Šv. Jonas ypatingai pabrėžia dvi asmeniškas Dievo dovanas žmonėms: „Viengimio Sūnaus dovana“ (Jn 3, 16) ir „Tiesos Dvasios – Parakleto dovana“ (Jn 14, 17). Tai yra žmonių apdovanojimo pilnatvė. Dievas Tėvas įgyvendina pilną ir tobulą „komuniją“ su žmonija. „Kitas Parakletas“ bus duotas mokiniams, kad „būtų su jais per amžius“.

Frazė „būti su“ yra Senojo Testamento skolinys, kuris pažymi ypatingu būdu suteiktą Dievo pagalbą tiems, kuriems paveda Jis sunkias užduotis įvykdyti (plg. Pr 28, 15; Iš 3, 12; Jer 1, 8). Jono raštuose ši frazė parodo Tėvo ir Sūnaus ryšį (Jn 3, 2; 8, 29), o taip pat Jėzaus ir mokinių vienybę (Jn 7, 33; 16, 4). Ji parodo Tėvo ir Sūnaus artumą, ypatingą paramą, pagalbą, ištikimybę, o taip pat abipusį savęs pažinimą.

„Parakleto dovana“ yra veiksmingas pratęsimas to, kuo Jėzus buvo mokiniams žemiško gyvenimo laikotarpyje.

Ta pati frazė vartojama mūsų tekste apibrėžiant „Dvasios – Parakleto buvimą“. Ateidamas žadėtasis Parakletas, užima tarp mokinių Jėzaus vietą ir remia juos. „Parakleto buvimas“ yra analoginis Jėzaus Kristaus buvimas mokinių tarpe.

„Parakleto dovana“ yra veiksmingas pratęsimas to, kuo Jėzus buvo mokiniams žemiško gyvenimo laikotarpyje. Jėzaus žemiškasis gyvenimas buvo apribotas laiko, todėl „kito Parakleto buvimas“ truks per amžius.

Frazė „per amžius“ mūsų tekste reiškia nepaliaujamą, niekada nesibaigiančią trukmę. Vadinasi Jėzaus darbai tarp tikinčiųjų yra amžinųjų išganomųjų sumanymų įgyvendinimas, kuris turi amžino pastovumo bruožą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min