Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 18d. 10:04

Linas Šipavičius: Sekmadienio Evangelija. Atėjau įžiebti žemėje ugnies

Kun. Linas Šipavičius Jėzus kalbėjo savo mokiniams: Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?!

Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“. (Lk 12, 49-53)

Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!

Ši eilutė remiasi „ugnies“ simbolika, kuri bibliniuose tekstuose turi įvairias reikšmes. „Ugnis“ Senajame Testamente visų pirma pabrėžia Dievo buvimą ir įkūnija Jo prigimtį. Kadangi žmogus negali „ugnies“ paliesti nei užvaldyti ją, ji simbolizuoja neliečiamybę ir Dievo transcendenciją.

„Ugnis“ Senajame Testamente visų pirma pabrėžia Dievo buvimą.

Todėl Dievas apsireiškia Mozei „degančiame krūme“: „Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė“ (Iš 3, 2).

Dievas veda Izraelio tautą per dykumą debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu: „Dieną VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį – ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. Debesies stulpas dieną ir ugnies stulpas naktį nepasitraukė iš savo vietos žmonių priešakyje“ (Iš 13, 21-22).

Dievo apsireiškime ant Sinajaus kalno lydi perkūnija, žaibai ir sprogimai primenantys ugnikalnio išsiveržimą: „Trečią dieną, auštant rytui, trankėsi perkūnija, švytavo žaibai, ir tirštas debesis dengė kalną. Rago gaudesys buvo toks skardus, kad visi stovykloje buvę žmonės drebėjo. Mozė išvedė žmones iš stovyklos Dievo pasitikti. Jie užėmė savo vietą kalno papėdėje. Dabar visas Sinajaus kalnas buvo dūmuose, nes VIEŠPATS buvo nužengęs ant jo ugnyje. Nuo jo kilo dūmai tarsi iš krosnies, o visas kalnas baisiai drebėjo“ (Iš 19, 16-18).

Antra dalis biblinių tekstų „ugnį“ sieja su nuskaistinimu arba nuvalymu.

Antra dalis biblinių tekstų „ugnį“ sieja su nuskaistinimu arba nuvalymu. Sudeginant viską – kas buvo ugnies diapazone, vienu kartu pašalinant nuo žemės paviršiaus tai, kas nešvaru arba kas gali būti kenksminga žmogui.

Todėl privaloma sudeginti ugnyje raupsuotųjų drabužius, kad neužkrėstų kitų žmonių: „Drabužį – vilnonius ar lininius apmatus ar ataudus – ar bet kokį odinį daiktą, kuriame rasta liga, jis sudegins, nes tai besiplečianti raupsų liga ir turi būti sudeginta ugnyje“ (Kun 13, 52).

Panašiai kaip pagoniškuosius aukurus, kad nesuterštų Mozės įvesto kulto: „Jūs turite su jais šitaip pasielgti: sugriaukite jų aukurus, sudaužykite jų šventuosius akmenis, iškirskite jų stulpus ir sudeginkite jų stabus ugnyje; Sumesi į ugnį jų stabus. Negeisi ant jų esančio sidabro ar aukso ir neimsi, kad nebūtumei jo įviliotas į žabangas, nes tai bjaurus dalykas VIEŠPAČIUI, tavo Dievui“ (Įst 7, 5. 25).

Kartais naikindavo ugnyje taip pat Dievui pašvęstuosius daiktus, kad tuo būdu apsaugotų juos nuo išniekinimo ar profanacijos. Todėl po vakarienės reikėjo sudeginti velykinio avinėlio likučius: „Nepaliksite iš jo nieko iki ryto; jei kas iš jo liktų iki ryto, sudeginsite“ (Iš 12, 10).

Dar kituose tekstuose „ugnis“ yra Dievo teismo įrankis, vedantis į visišką bedievių sunaikinimą. Kalbama apie tai Sodomos ir Gomoros sunaikinimo aprašyme: „Tada VIEŠPATS leido sierai ir ugniai lyti ant Sodomos ir Gomoros nuo VIEŠPATIES, iš dangaus“ (Pr 19, 24).

Pranašų kalbose, skelbiančiose pagonių tautoms bausmę: „Ugnimi ir kalaviju VIEŠPATS teis žmoniją; daug bus VIEŠPATIES aukų“ (Iz 66, 16), o taip pat nevertai pasielgusių išrinktosios tautos narių: „Surinksiu jus ir pūsiu į jus savo pykčio ugnį, ir būsite joje ištirpdyti“ (Ez 22, 21).

Taip pat teismas sietinas su nuvalymu, tuo būdu pildosi veiksmingas ir radikalus žemės apsivalymas nuo blogio ir nuodėmės. Ši simbolika tampriai susijusi su teismo paskelbimu pasaulio pabaigoje, kuomet Dievas sunaikins savo priešus: „Žiūrėk! Jau arti diena, liepsnojanti kaip krosnis! Visi įžūlieji ir nedorėliai bus ražiena, kurią ateinanti diena taip sudegins, – sako Galybių VIEŠPATS, – kad nepaliks jiems nei šaknies, nei šakos“ (Mal 3, 19).

Jėzaus posakis apie „ugnį“ aptinkamas įvairių paveikslų kontekste, įspėjančiame apie Dievo teismo įsigaliojimą pasaulyje (plg. Lk 12, 20-21. 35-48). Matomas taip pat ryšys su Jono Krikštytojo pranašyste, glūdinčia Mesijo vizijoje kaip tokio, kuris „krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi“, o po teismo „pelus sudegins neužgesinama ugnimi“ (Lk 3, 16-17).

„Ugnis“, kurią Jėzus atėjo „sviesti į žemę“, liudija visų pirma apie pačio Dievo veikimą.

„Ugnis“, kurią Jėzus atėjo „sviesti į žemę“, liudija visų pirma apie pačio Dievo veikimą. Dievas, apie kurį kalbame, yra „deginanti ugnis“ (Ist 4, 24; 9, 3; Iz 33, 14) ir kuris apsireiškia ugnies ženkle. Jis ateina Jėzaus asmenyje, kad žmones išbandytų taip, kaip yra bandomas auksas lydykloje (plg. Išm 3, 6).

Jėzaus teismas pasireiškia žmogaus laikysenos įvertinimu lyginant ją su Gerąja Naujiena apie išganymą. Jėzaus teismo ugnis vieniems bus palanki, kitiems gi bus bausmė: nuvalys ir ištobulins tuos, kurie priima Kristų ir gyvena Jo žodžiu. Tuo tarpu bus sudeginti tie, kurie visiškai tapo demoralizuoti blogio esančiame pasaulyje ir nenori iš tos demoralizacijos išsivaduoti.

Suprantama, kad Jėzaus misija pasaulyje kreipia žmonijos žingsnius į išganymą ir veda visus pas Dievą. Tačiau nepalieka nė vieno be bausmės, kurie izoliuotai užsisklendžia nuo Evangelijos skelbimo apie Dievo karalystę.

Jėzus duoda mums suprasti, kad Jo teismo ugnis dar nėra uždegta. Kitaip tariant, Jėzus atnešė į žemę Dievo ugnį skelbdamas Gerąją Naujieną, bet jo veikimas dar nepasiekė galutinio rezultato. To dėka, žmogus nuolat turi dar progą atsiversti ir priimti Jėzaus Evangeliją apie išganymą.

Šį uolų Kristaus troškimą galima suprasti kaip atkaklų lūkestį, kad žmonės galutinai apsispręstų Evangelijos atžvilgiu, kad negyventų vidiniame pasidalinime, bet ryžtingai eitų keliu, vedančiu į Dievo karalystę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

00:29
31:58
00:39

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min