TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Liutauras Degėsys: Mikroapokalipsė

Šaltinis: 15min
1
A A

Liutauras Degėsys Penkių žvaigždučių viešbutis – visados toks labai specifinis pasaulis. Ne veltui literatūros klasikas, kai jo paklausė: „kokioje valstybėje norėtumėte gyventi“ – atšovė, kad – nesvarbu. Geriausia – penkių žvaigždučių viešbutyje.

Pakyli į keturiasdešimt pirmą aukštą, džiakuzis – būtinai įtaisytas tiesiog miegamajame arba balkone. Kad gulėdamas vonioje – galėtum žiūrėti į tolimus kalnus arba vandenyną. Įdedi elektroninį raktą – kortelę. Pradeda groti švelni muzika, televizoriaus ekrane – mirga tavo vardas su nuoširdžiausiais viešbučio administracijos sveikinimais.

Lova ne tik paklota, iš antklodės suformuota, suvyniota, sukurta – lyg rožė, lyg žiedinis kopūstas – toks vietinio meno šedevras. Užuolaidos, šviesa, šildymas–šaldymas – viskas reguliuojama nuotolinio valdymo pulteliais. Kol įvaldai visą techniką – pasijunti kaip koks rajoninio teatro scenos šviesų ir garsų dizaineris: tai užuolaidos be reikalo užsidaro, tai šviesos pernelyg daug, tai visai neprašyta įsijungia šildymo sistema ir muzikos centras.

Viešbutyje kaupiasi šimtai svečių, o IT technologijų centras, pasirodo, yra net ne viešbutyje, o kažkokiame kitame mieste.

Tik visi šitie stebuklai šiandien – ne tau. Jau registratūroje tavęs mandagiai atsiprašo, kad užstrigo viešbučio valdymo kompiuterinė sistema. „Nagi, nagi, – galvoji, – šitas kosminis laivas be kompiuterių turėtų būti daug įdomesnis, nei paprastai.“ Ir iš tiesų: pirmiausia išaiškėja, kad neįmanoma suprogramuoti elektroninio tavo kambario rakto. Kaip suprantate, jokių tokių mechaninių raktų jau seniausiai nėra. Viską valdo elektroninė kortelė: be jos negali įjungti lifto, neatsidaro tavo kambario durys, neveikia nė vienas elektronikos stebuklas, ir netgi vonioje gali tekti praustis visai romantiškai – visiškoje tamsoje. Ne visados į kelionę pasiimi žvakių. Todėl ne taip lengva apgraibomis naudotis tualetu, o oro kondicionavimo sistemoms nei šilta, nei šalta.

Viešbutyje kaupiasi šimtai svečių, o IT technologijų centras, pasirodo, yra net ne viešbutyje, o kažkokiame kitame mieste. IT specialistai – kaip kokie burtininkai – dažniausiai yra negirdimi ir nematomi. Matomi tik jų darbo rezultatai.

Pagal apibrėžimą – kompiuterių specialistai gali darbuotis nors ir dykumoje arba mėnulyje. Svarbu, kad būtų interneto ryšys. Jų darbo vietos yra niekur ir visur. Jų negalima paskubinti, beprasmiška juos girti arba keikti – jie yra nepaliečiami ir nepasiekiami. Jie gyvena kitame pasaulyje, iš kurio kartais nusileidžia pavalgyti arba pasikeisti akinių. Kaip žinia, perėjimas iš vieno pasaulio į kitą – kokia nors transcendencija – visados yra stebuklas. Negali tikėtis stebuklo kasdien.

Taigi, belieka laukti, kol interneto burtininkai atkerės užstrigusią realybę. Kol pradės veikti kompiuteris, kuris valdo viešbučio televizorius ir tualetus. O į liftą tave gali palydėti paslaugi registratūros mergina. Ji turi kažkokį atsarginį elektroninį visraktį, kuris atrakina liftą, garažą ir tavo kambario duris. Tokį visų raktų ir spynų raktą, kurio negalima duoti kiekvienam. Nes kiekvienas su tokiu raktu galės atsirakinti viską, ir tuomet nebus prasmės ką nors užrakinti. Tokį raktą gali turėti tik kai kas. Ir todėl kiekvieną kartą, kai užsimanysi rūkyti, valgyti, šlapintis arba važinėtis liftu – turėsi kviesti ką nors su tokiu raktu. Kad tave palydėtų. Kad tau padėtų. Kad pabūtų tavo asmeniniu koučeriu, gyvenimo būdo vadybininku arba vestuvių planuotoju.

Gyvenimas darosi įdomus. Kai kurie svečiai juokauja, kad tai visai neblogas rinkodaros sprendimas. Kiekvienas viešbučio gyventojas gauna asmeninį palydovą. Jam pačiam net kortelės turėti nereikia, ir jokių mygtukų spaudyti nebūtina. Šalia jo – nuolat budi specialus, jam priskirtas žmogus su kortele ir su įgaliojimais spaudyti mygtukus. Lydintis tave visur – į liftą, į restoraną, į baseiną ir į tualetą. Gal ir įdomus sprendimas. Vakarop, kai vis dar nesusiprogramuoja sistemos, kai kurios registratūros merginos giriasi, kad jau nuėjo po 18 ir daugiau kilometrų.

Ir tuomet supranti, kad šitame žvaigždučių viešbutyje tave ištiko mikroapokalipsė. Menkas kompiuterio sutrikimas šitą viešbutį-kosminį laivą pavertė spąstais. Jau ir tavo namuose būdavo nepatogumų, kai įvykdavo „elektros tiekimo sutrikimas“ – kaip rašydavo perspėdama elektros bendrovė kvailu ąžuolo vaisiaus pavadinimu – taigi, dingus elektrai – nebeatsidarydavo nei kiemo, nei garažo vartai, negalėdavai išsivirti gilių kavos, išsijungdavo šildymo sistemos.

Ir tuomet supranti, kad šitame žvaigždučių viešbutyje tave ištiko mikroapokalipsė. Menkas kompiuterio sutrikimas šitą viešbutį-kosminį laivą pavertė spąstais.

Pagalvoji: koks įdomus būtų eksperimentas, jei kompiuterių sistemos užstrigtų stambesniu mastu. Jei sugestų koks didesnis kompiuteris – nebūtinai Viso Pasaulio arba Maisto Produktų gamybos, arba Karo ir Taikos mechanizmas. Pakaktų ko nors tokio, kas irgi – su elektronika ir su kortele.

Kad neveikiančioje banko kortelėje tavo santaupos būtų tau nepasiekiamos. Kad negautum nuolaidos savo degalinių tinkle, nes iš viso negautum benzino. Pasigailėtum, kad neturėjai užsikasęs grynųjų banknotų po obelimi sode. Ot, tai būtų: joks prekybos centras – nei Riki, nei Kiki – tau neatsiųstų pasveikinimo su gimtadieniu. Išnyktų visi socialiniai ir liktų tiktai gamtiniai tinklai: tau reikėtų savo mintis – kaip senais laikais – rašinėti gatvėje ant tvoros arba tualetuose ant sienų. Išmaniajame nepamatytum, koks bus rytoj oras ir nesužinotum, kas dabar niekur neatostogauja. Su vilniečio kortele galėtum be persėdimų vaikščioti pėsčias visais troleibusų maršrutais.

Iš televizorių išnyktų visi išminčiai ir pranašai. Analitikai, sintetikai ir komentatoriai. Juokdariai ir verksniai. Nežinotum, nei kada, nei už ką reikia balsuoti. Nebeliktų nei auksinio, nei jokio proto.

Tavo biometrinio paso neatpažintų pasienyje. Nepavyktų pasislėpti užsienyje. Netektum visų lengvatų ir sukauptų taškų. Negalėtum nusipirkti peilių su 70 procentų nuolaida. Kiti jau vaikščiotų su peiliais, o tu turėtum tiktai papigintą patalynės komplektą. Beliktų pasikloti kur nors po egle ir laukti, kol sutaisys visų mūsų Didįjį Kompiuterį.

Negalėtum pažinti savęs selfyje. Išsigąstum pamatęs save veidrodyje. Ir todėl bučiuojantis reiktų užsimerkti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Apie ligas

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min