Iš pradžių jais pasirūpina valstybė, bet ilgainiui iš laikinųjų prieglaudų jiems teks persikelti į butus rajonuose, kur gyvename mes. Rasti darbus, kuriuos dirbame ir mes. Leisti vaikus į mokyklas, darželius su „mūsiškiais“, lankytis tose pačiose parduotuvėse, kavinėse ir renginiuose... O čia jau kyla bėdelė – lietuviai nenori, kad kaimynystėje gyventų užsieniečiai. Neduok Dieve, dar kitokios rasės ar religijos.
2019-aisiais „Baltijos tyrimų” atlikta apklausa parodė, kad labiausiai lietuviai nenori gyventi šalia romų tautybės žmonių. Trečdalis apklaustųjų – šalia čečėnų bei musulmonų. Dar trečdalis išskyrė sirus, irakiečius ir juodaodžius.
Plavinėjant po Vilnių, ausys gana dažnai užfiksuoja užsienio kalbų nuotrupas. Tai angliškai, tai vokiškai, tai dar kažkaip neaiškiai čiauška patogiai apsirengę senukai. Ypač senamiestyje. Ypač savaitgaliais. Kur kas rečiau, bet pasigirsta ir afrikietiškos šnekos.
