Nemalonaus kvapo lydimų atleidimų sąrašas – ilgas kaip Joninių diena. Nuo tuomečio susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus netikėto sprendimo išvaikyti Lietuvos pašto valdybą iki Viešojo saugumo tarnybos vado Ričardo Pociaus, kuris po atleidimo apkaltino vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę susidorojimu.
Nuo „Via Lietuvos“ vadovo Mariaus Švaikausko, išprašyto be didelių paaiškinimų, iki „Lietuvos žirgyno“ vadovės Felicijos Kelmickaitės, su atleidimo lapeliu iš Žemės ūkio ministerijos gavusios ir viešų kaltinimų korupcija.
Yra trys tokių istorijų paaiškinimai.
Pirmasis – atėjusi nauja valdžia aptinka, kokius netikėlius postuose jiems paliko buvusieji. Ir tada be diskusijų krapšto buvusiųjų statytinius lauk. O šie nagais įsikabinę laikosi savo kėdžių ir svaidosi kaltinimais apie susidorojimą.
Statistika rodo, kad šis paaiškinimas turi pagrindo: po rinkimų vadovų kaita padažnėja. Vieni neįtinka dėl savo kompetencijų, kiti – dėl tikrų ar įsivaizduojamų ryšių su buvusia valdžia.
Vis dėlto norisi tikėti, jog karinės žvalgybos vado pareigos – per daug atsakingos, kad į jas būtų paskirtas nekompetentingas žmogus. Juolab kad krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė jau daugiau nei pusmetį dirbo su E.Paulavičium ir dėl kompetencijos priekaištų jam neturėjo. Tad eikime prie antrosios galimos priežasties.
