Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 28d. 08:00

Marijus Gailius: Chamas Šaras

Marijus Gailius Kaip apsiginti nuo Šaro? Prie tritaškio linijos būtų sunku. Nelengva būtų uždengti ir jo prasiveržimą. Tačiau nuo trenerio Šarūno Jasikevičiaus užgauliojimo ir psichologinio smurto apsiginti galime kiekvienas. Ir žaidėjai, ir žurnalistai, ir krepšinio arenų klientai.

Pirmiausia apginti norisi LKL komunikacijos vadovą Šarūną Mazalą. Po „Žalgirio“ nesėkmės prieš „Šiaulius“ ir pralaimėjusios komandos trenerio rūstybės, šis, kitas Šarūnas, pabrėžė pagarbą žmogui, kuri „privalo išlikti“. Pagaliau pakankamai aukštas pareigas užimantis asmuo įgarsino tai, apie ką daugelis (turbūt) pagalvojome, bet nesiryžome pareikšti.

Kaip kai kuriais moterų liudijimus nutildančiais #metoo atvejais, taip ir šį kartą neturėtume atvejo pamiršti, net jei krepšinio specialistai eilinį kartą nederamus trenerio veiksmus priskiria akimirkos emocijai ir karštam žmogaus būdui. Galima pamanyti, kad šį kartą „Žalgirio“ stratego išpuolis buvęs atsitiktinis, kaip atsitiktinė buvusi ir Š.Mazalo nuomonė. Vis dėlto tai nebuvo atsitiktinumas. Š.Jasikevičiaus veiksmai seniai yra tendencingi, o atsakas jo veiksmams tiesiog pribrendo.

Pribrendo įvardinti aukštą statusą turinčių asmenų chamizmą, kurį nuolat stebime iš ekranų neturėdami galimybės apsiginti (nebent išjungdami ekraną).

Pribrendo įvardinti aukštą statusą turinčių asmenų chamizmą, kurį nuolat stebime iš ekranų neturėdami galimybės apsiginti (nebent išjungdami ekraną). Viešąją erdvę užvaldžiusio chamo charakteristiką išsamiai apibūdina lyčių tyrėjas Donatas Paulauskas, savo neseniai išėjusioje knygoje „Kam reikalingi verkiantys vyrai“ kritikuojantis stereotipą, kad „tikras vyriškumas turi būti grubus, rėkiantis, aštrus ir aitrus“.

Autorius rašo: „Tai vaidmuo, kurio iš jų reikalauja vyriškumo normos, todėl jie labai stengiasi šį vaidmenį įgyvendinti ir įdeda daug pastangų, kad taptų chamais. Jie mokosi, gyvenimo pradžioje žengia pirmuosius nedrąsius chamo žingsnelius, o jau sulaukę pilnametystės demonstruoja savo meistriškumą, vaikščiodami tarp mūsų lyg pikti buldogai, myžčiojantys ant kiekvieno kampo“ (p. 42). Autorius pasiūlo ir chamų klasifikaciją, į kurią įtraukia chamą spjauduolį, chamą kojaskėtį, taip pat šykštuolį, šiurkštuolį, smirduolį ir pan. Siūlyčiau į tipologiją įrašyti dar vieną – chamą šarą. Ne kaip asmenį, o kaip elgesio tipą.

Chamas šaras ne vien rodo prastą pavyzdį jaunimui, kurie pradėję mėtyti į krepšį dairysis autoritetų, bet ir atgyvenusį darbinių santykių modelį. Kuo klubo trenerio ir žaidėjų profesiniai santykiai skiriasi, sakykime, nuo statybininkų brigados ar kirpyklos salono? Ar normalu, kai statybos darbų vykdytojas gainioja savo vyrus po pastolius ir betonmaišes, dar palydėdamas komandas triaukščiais keiksmažodžiais? Ar būtų priimtina, jei įsiutusi vyriausioji stilistė, mosikuodama žirklėmis su šukomis, putotųsi ant savo pavaldinių? Arba negi nūdien bepridera šeimos vyrui despotiškai kontroliuoti savo vaikus?

Ar sportas, kaip legalizuotos agresijos forma ir būdas nuleisti garą, suteikia teisę užgaulioti aikštelėje, šalia aikštelės arba rūbinėje? Nesuteikia. Sportas dėl to ir yra aukšta humanistinės laikysenos forma, kad agresiją konvertuoja į pagarbą – į garbingą kovą ir garbingas pergales.

Filosofas Leonidas Donskis, didis sporto karaliaus futbolo gerbėjas, prieš 12 metų „Lietuvos žinioms“ komentuodamas agresyvų futbolo sirgalių elgesį, aiškiai atskyrė smurtinius gerbėjų veiksmus nuo paties žaidimo: „[futbolu] kaip širma bando dangstytis visokiausio plauko banditai, kurie taip bando sutaurinti, sukilminti iš savo tamsių sielų besiveržiantį siekį ką nors primušti, suluošinti. Tokiems futbolas tėra terpė savo neapykantai išlieti“.

Lygiai taip pat mes turėtume vertinti ir Š.Jasikevičiaus keliamus konfliktus. Pirma, atskirkime krepšinį nuo agresijos. Antra, atskirkime trenerio asmenybę nuo jo veiksmų. Ir tada paaiškės, ką krepšinio pasaulyje veikia chamai ir banditai.

Su talentingu, sportininkų šeimoje išugdytu ir anksti profesionalo karjerą pradėjusiu sportininku nedaug kas iš mūsų, mirtingųjų, galėtų ginčytis profesiniais klausimais. Š.Jasikevičiaus nuopelnai Lietuvos krepšiniui neabejotini. Atmintyje ryškiai išlikęs Šaro pramestas tritaškis į JAV rinktinės krepšį 2000 m. Sidnėjuje – tai tarytum visi mūsų pramesti tritaškiai. Tautinis archetipas. Toks nuo žirgo nuklupęs riteris, kuris, nusipurtęs dulkes ir išsigydęs nusibrozdinimus, stojasi ir virsta Vyčiu. Žiūrėjome tuomet varžybas mokyklos bibliotekoje, įsilipę į knygų lentynas (dabar pagalvojus – kaip nesaugiai), ir kartu su Šaru susiėmėme už galvos. Kartu su figūromis ekrane jautėme nesuvaidintą, nuoširdų nusivylimą. Bet pralaimėjimas nebuvo liūdnas. Jis buvo garbingas.

Š.Jasikevičiaus vedamos rinktinės trečią kartą iškovotas Europos auksas 2003-iaisiais simboliškai buvo lyg maloni preliudija prieš Lietuvos grįžimą į Europą 2004-aisiais. Atsimenate, kokie tada buvome laimingi? Ir dėl aukso, ir dėl Europos.

Bet laikai greitai kinta. Prieš 17 metų su redakcijos kolegomis svaigome nuo auksinės pergalės, nepastebėdami išnaudojimo santykių ir vadovų smurtinio elgesio prieš pavaldinius. Nuo vieno vadovaujančio asmens veiksmų palūždavo žurnalistai nepriklausomai nuo lyties, neapsikentęs psichologinio smurto ne vienas redakciją ir paliko. Tuo metu mums buvo sudėtinga atpažinti psichologinį smurtą, nes tokio net žodyno neturėjome. Dar sunkiau buvo jam paprieštarauti, užkirsti kelią.

Todėl juolab nemalonu regėti, kaip Š.Jasikevičius uja savo pavaldinius ir žemina žurnalistus, kai supranti ir gali įžodinti, ką reiškia šitoks elgesys. Ar tai dėl to krepšininkai uždirba po pusę milijono per metus, kad ant milijonierių rėkiančiam treneriui palengvėtų? Negi krepšinio komentatoriams vis dar atrodo normalu, kad kolektyvo vadovas gali „išsilieti“ ant savo pavaldinių? Kokia yra kontrakto riba, kad toks elgesys būtų netoleruotinas? Ar krepšininkas turėtų uždirbti bent milijoną, kad pagaliau atsikirstų savo tiesioginiam viršininkui: treneri, Šarai, gal gana? Kokio turėtum būti ūgio, kad „uždengtum“ Šarą?

Š.Mazalas „apsidengė“ net būdamas žemesnis. Kartu jis netiesiogiai užstojo ir buvusį Lietuvos televizijos žurnalistą Domą Burkauską, kurį prieš keliolika metų Š.Jasikevičius pažemino tiesioginiame eteryje, nukreipdamas klausimą į patį žurnalistą ir kelis kartus piktai pakartodamas: „Tokių žurnalistų kaip tu!“ Tebūnie pats jaunojo žurnalisto klausimas nebuvo išmintingas, vis dėlto agresyvios sportininko reakcijos priežastis greičiausiai kita: tais laikais netgi nekaltas priekaištas lyg liepsna užgaudavo sportininkų puikybę, nes jų veiksmai buvo anapus kritikos.

Anksčiau ir NBA megažvaigždės, tokie kaip netikėtai žuvęs Kobe Bryantas, kartais pratrūkę pasireikšdavo ne tik sportiniu požiūriu, užtat bent treneriai išlaikydavo aiškesnes ribas. Kaži kaip būtų pavykusi Philo Jacksono karjera, jeigu jis, užuot taikęs Rytų filosofijos praktiką, būtų ištisai ant savo genialių auklėtinių, Jordano arba Bryanto, rėkęs? Kaži kiek tuomet „Bulls“ ir „Lakers“ būtų nuraškę lauro lapų?

Dabar laikai kiti, ir Šaras kitas. Ar tas pats? Ar šimtamečiai modeliai vis dar tinka eroje po #metoo bangos?

Dabar laikai kiti, ir Šaras kitas. Ar tas pats? Ar šimtamečiai modeliai vis dar tinka eroje po #metoo bangos? Lietuvoje pirmiausia trūksta ne krepšinio pergalių, o pagarbos. Tai dėl to „Žalgiris“ ir pralaimi lygioje vietoje – dėl pagarbos stokos. Pralaimi ne dėl to, kad krepšininkai patingi ar nepataiko – juk jų pagrindinis darbas yra netingėti ir pataikyti.

Sportininkai nepataiko ir pritrūksta ryžto dėl to, kad kiekvieną kartą jiems išbėgus į aikštelę piktybiškai smukdoma jų savigarba. Kitaip sakant, menkinamas vyriškumas. Vyrą auklėdamas riksmais, grasinimais ir keiksmažodžiais neužauginsi kalnus verčiančio Heraklio, o piktą ir iš pasalų įkąsti besitaikantį vilkiūkštį.

Todėl laikas chamui šarui skirti techninę. Priemonės nuo užgauliojimo yra paprastos ir laiko patikrintos: patyręs išpuolį asmuo turėtų reaguoti nedelsdamas, nusibrėžti ribas arba, jeigu neišdega minėti taktiniai veiksmai, tiesiog pasitraukti – duoti durniui kelią. Kaip pabrėžia psichologai, vienintelis būdas sustabdyti įžeidinėjimus yra paprieštarauti chamui nedelsiant, tučtuojau, čia pat.

O kaip dėl sportinių pergalių? Kitą kartą, užuot klausę Š.Jasikevičiaus įžeidinėjimų, „Žalgirio“ profesionalai verčiau perskaitytų D.Paulausko knygą. Jeigu skaitinys vietos turnyrinėje lentelėje ir nepagerins, vis dėlto bent laimėtume daugiau pagarbos visuomenėje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min