-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Marijus Gailius: Ir niekam kairės nebereikės?

Ką aš galvoju apie, kai galvoju apie politinę kairę? Per šiuos Seimo rinkimus kairė nuo tikrovės nutolo dar labiau, tarsi miražas neoliberalizmo dykumoje. Nors pati fizinė ir socialinė tikrovė šaukia: mums reikia kairės, jeigu norime būti, sugyventi, išlikti.
Marijus Gailius
Marijus Gailius / Karolio Mankausko nuotr.

Kairės miražas kas aštuoneri metai pasirodo baltos saulės su 14 spindulių mėlyname fone pavidalu (dar anksčiau fenomenas reiškėsi keturiais vienetais). Tas kairės miražas suplazda gandriukų sparnais ir čia pat, atėjus politinio sezono rudeniui, vėl išlekia su kadilakais ir trąšovežiais ten, kur šilčiau. Jeigu šitą miražą kas nors surašytų į knygas, tai jos taptų bestseleriais „Kaip tapti turtingam per 111 dienų“ arba „Kaip išlipti iš skurdo per 13 mėnesių“, kuriuos visi perskaičiusieji vis vien liktų prie suskilusios geldos. Ką ir reikėjo įrodyti. Kas jau ne kartą buvo įrodyta šitoje politinėje tikrovėje.

Kai aš galvoju apie kairę, tai su visais kitais pažangiaisiais miesčioniais džiaugiuosi dešiniųjų sėkme. Kol jaunas ir laisvai samdomas, galiu dar pabūti dešinysis, neskauda. Tarkim, neskauda ir man artimam pusamžiui žmogui, kuris per praėjusią dešiniosios politikos sukeltą finansų krizę neteko stabilaus darbo ir nuo tol laimingai frilansino vaikų ir senelių priežiūros kontraktuose. Tarkim, prieš tris mėnesius artimasis įsidarbino pagal darbo sutartį autsorsingo įmonėje, kuri teikia valymo paslaugas bankui. Tarkim, artimasis, kuriam liko keleri metai ne tik iki stebuklinės tryliktosios pensijos, bet apskritai iki pensijos ir kurio patirties niekam kitam nebereikia, atsakingai ant kelių šveičia bankininkų kakutį. Bet autsorsingo įmonės vadybai pasišventimo darbą nudirbt neužtenka, vis negana: našumo, našumo, dar našumo! Dar pavalyk truputį: ten dulkelė, ten dėmelė, dar čia.

Ir niekas nepasakys, kad kiauroje neoliberalioje sistemoje niekada nė nebus našumo lubų. Ir nepasiskųs niekas, kad tokie autsorseriai (anot VLKK, „veiklos rangovai“) yra naũjosios vergvaldystės formos. Nesukurs tokių įmonių darbuotojai ir aktyvios profesinės sąjungos, nes kol priims sprendimą ją steigti ir įstoti, jau bus palūžę fiziškai arba psichiškai ir tik trenks durimis išsaugodami bent orumo likučius. Darbo paieškų puslapiai užgrūsti valymo įmonių skelbimais: sakytum, svajonių profesija už 500 eurų. Pabandykite kandidatuoti, profesionalūs barmenai ir virėjai, teatralai ir lakūnai, jei kaipsyk ieškote papildomo pinigo.

Beje, dėl pandemijos nutūpus lėktuvams pilotai spaudžiami atsisakyti darbo sutarčių ir pereiti prie individualios veiklos, net jei tokios „įdarbinimo“ formos ne visai pakeliui su įstatymais. Mėginu įsivaizduoti, ką daro pilotas atėjus „dedlainui“. Kyla ar tupia?

Išgirdęs ką nors tauzijant apie našumą, vis prisimenu vieno banko apyjaunio vyriausiojo ekonomisto mantrą: Lietuvoje darbuotojų našumas per mažas, darbuotojų našumas per mažas, našumas per mažas. Per mažas. Tais laikais, prieš dešimt ar keliolika metų, Gitanas Nausėda man asmeniškai su tuo tik ir siejosi – su per mažu našumu (šalia Aukšto ir Gražaus visai tiktų Jo Ekscelencijai pravardė Mažas Našumas).

Kitas pavyzdys iš netolimos praeities: ne vienus metus veikęs savarankiškai, įsidarbinau viešajame sektoriuje. Už valytojo algą, nors ir su aukštuoju (ir reikalavimai aukšti). Vos įsidarbinus, iš darbo išėjo kolegė, kurios pusės etato pareigos atiteko šitam viešojo sektoriaus naujokui. Turėjau pašaukimo, todėl sunku nebuvo, daugiau našumo. Pusantro etato praktiškai dirbantis asmuo dar turėjo pavaduoti ir atostogaujančią kolegę. Jokių priedų, jokių priemokų, tik dar daugiau reikalavimų ir pareigų. Truputį pakentėjęs galiausiai susirinkau orumo likučius ir išėjau.

Kultūros darbuotojai, mokytojai, mokslininkai ir kt. dirba analogiškomis sąlygomis – reikalavimų daugėja, o algos lieka daugmaž ikikrizinės (išskyrus, laimei, savo teisių išsireikalavusių mokytojų).

Šitas eksperimento būdu savo kailiu patikrintas atvejis – tipinis. Kultūros darbuotojai, mokytojai, mokslininkai ir kt. dirba analogiškomis sąlygomis – reikalavimų daugėja, o algos lieka daugmaž ikikrizinės (išskyrus, laimei, savo teisių išsireikalavusių mokytojų). Nes o kodėl ne? Nes ar yra kur nors kairė? O kam rūpi, kad tu čia nugarą lenki, žemės kirmine. Netingėk ir dar pastenėk. Kad ir ant kelių, klūpom. Nes Lietuva, kai paieškai analogijos, – tai vienas didelis „Amazon“ juodadarbių sandėlis (išskyrus išimtis, nepamirškim išimčių, balsuokit už konservatorius).

Kai aš galvoju apie kairę, tai viskas gerai su ta dešine. Gerai todėl, nes mes lyg tas bedalis Platono oloje ir negalime žinoti, kad gali būti geriau (išskyrus tuos, kurie pagyvenę Skandinavijoje – vėl išimtis). Okupantas kairiąją programą pavertė mumijų karnavalu ant artimųjų kaulų, o ne vieną kadenciją valdžiusių brazauskinių kairiųjų liberalumas andai turbūt pranoko ir laisviečių energiją. Kai Lietuvoje keitėsi valdžios, tai faktiškai viena dešiniųjų valdžia keitė kitą. Kita mergelė, ta pati suknelė. Kai politologai aiškina, kad liberalų elektoratas yra palyginti nedidelis, tai iš tikrųjų atvirkščiai: beveik visas elektoratas yra liberalus (nors ir netyčia). Dabar tiesiog puiku, kad pagaliau valdys savo dešiniąsias pažiūras bent deklaruojantys dešinieji.

Nors kaip pažiūrėsi. Paimkime naujųjų konservatorių lyderį Lauryną Kasčiūną kaip pavyzdį. Jis, kaip Vyčio įstatymo inžinierius, griežtai prieš Lukiškių smėliuką, užtat už žolytės dekriminalizavimą. Jo kultūriniai principai – stačiai konservatyvūs ir būtų verti pagarbos, jeigu jiems ir atstovautų, vis dėlto partijos sąrašo pirmagalin iškeltas kandidatas LRT debatuose pristatydamas savo kaip politiko pašaukimą pyškina truputėlį, švelniai tariant, ne iš savo politinio spektro operos: „Nacionalinę gynybą suprantu <...> kaip rūpestį žmogumi, kaip socialinės atskirties mažinimą. <...> Lietuvoje vis dar yra užmirštų žmonių: vieni gali džiaugtis laisve ir gyvenimu, kiti ieško, kaip sudurti galą su galu. 7 kartai – toks skirtumas tarp daugiausiai uždirbančių žmonių ir mažiausiai uždirbančių. <...> Tai neteisinga ir šituos dalykus reikia spręsti, todėl einu į Seimą“ (LRT, 2020-09-14).

Kodėl L.Kasčiūnui tenka nuo tribūnos kloti kairiąją programą, užuot tradiciškai žadinus Vyčio mitą arba mobilizavus rinkėją Rusijos grėsme? Kaip profesionalus politologas jis turbūt supranta, kad šalia partizanų atminimo ir kt. rinkėjui reikia kairės. Todėl Vyčio apologetas, pasibalnojęs populizmo žirgą, ir joja pro tuos pačius vartus, kuriuose jau spraudžiasi kadilakiniai žalieji bei už žodžius tik tą akimirką, kai ištariamas žodis, atsakantys darbiečiai. Kai Lietuvoje nėra kairės, ją lyg ant šaligatvio pamestą monetą pasiima pirmas priėjęs. Kairė yra politinių praeivių koridorius.

Kai Lietuvoje nėra kairės, ją lyg ant šaligatvio pamestą monetą pasiima pirmas priėjęs. Kairė yra politinių praeivių koridorius.

Dešinieji nelegaliai savinasi kairę, nes gera vieta tuščia nebūna. Galima atskirai gilintis į klasikinių socialdemokratų nesėkmę pirmajame ture, aiškintis jų pačių kaltę. Bet akivaizdu viena: nereikia rinkėjams progresyvių kairiųjų. Kodėl bekompromisis mokytojų profesinių sąjungų veiksmas užimant ministeriją netapo postūmiu naujajai kairiajai bangai, pilietiniam stimului? Pavyzdys juk įkvepiantis, ir efektas koks: sudie, ministre. Kiek protestuotojų pateko į kairiųjų sąrašus? Kairė kyla iš socialinės neteisybės ar konservatyvaus elito, ar kaip čia yra? Kur ji, kur kairė? Nėra, mes bijome pripažinti tebesantys skurdžiai.

Kairiosios Lietuvos žaliųjų partijos atvejis dar liūdnesnis. Įvairioms nykštukinėms dešiniosioms partijoms (Radžvilo, Juozaičio, Lazdos, kt.) prisirankiojus tiek procentų, kad visas kartu sudėjus laisvai susidarytų reikiama kartelė šuoliui į Seimą, vienintelės mažylių kompanijoje tikrųjų žaliųjų partijos rezultatas – 1,64 proc. Europos parlamentuose žaliesiems tampant vyraujančiomis jėgomis, kurių poreikį rinkėjui formuoja pati tikrovė, mūsų kraštas pagal žaliąjį pagreitį tebegyvena tarytum garo variklių epochoje. Žinoma, apsčiai klaidų pridarė tiek LSDP, tiek LŽP, žinoma, didelę dalį jų balsų nujojo dviejų turtuolių partijos, vis dėlto tokie šykštūs rezultatai pirmiausia mums kalba apie mus pačius.

Bijome pripažinti, kad tebesame skurdžiai. Fiskaliniai, energetiniai, moraliniai skurdžiai.

Bijome pripažinti, kad tebesame skurdžiai. Fiskaliniai, energetiniai, moraliniai skurdžiai. L.Kasčiūnas savo kairiojoje prakalboje į patiklųjį rinkėją byloja graudžią konstantą, kurios dar niekas iš esmės neišjudino (neskaitant poros procentų efekto iš vaikpinigių). Jeigu metę žagrę ir plūgą prasimušame į kokią šiltesnę vietelę su atskiru kabinetu ir nemokama privilegija kartą per mėnesį apsilankyti sporto klube, tai automatiškai tampame dešiniaisiais – Armonaitės elektoratas. Na ir kas, kad pečius dar trisdešimt metų slėgs būsto paskola, o vaikų auklei išmokėti iš šeimos biudžeto vos užtenka (nes patiems per šitą gyvenimo skubą su vaikais pabūt nėra kada).

Manuoju vaiku darbo valandomis rūpinasi auklėtojos. Valstybiniame darželyje. Berniukui pradėjus jį lankyti, grupėje dirbo jauna, atsakinga, mažylių mylima profesionalė. Uždarbis? Penki šimtai – valytojo alga. Negalėjau suvokti tokio neatitikimo tarp atsakomybių ir atlyginimo. Ar verta dar klausti: jauna, atsakinga, mažylių mylima profesionalė gainioja vaikučius savo grupėje ar nebe? Nebe. Kodėl orus žmogus, kuriam viskas prieš akis, turėtų, hmm, tuo užsiimti?

Dabar grupėje įdarbinta vyresnė ir kiek kitokio būdo auklėtoja. Vaikai galbūt šiek tiek praranda, užtat žmogus stengiasi. Jos amžiaus asmeniui dirbti šitame valstybiniame darželyje – tai turbūt apskritai paskutinė galimybė neišlėkti iš rinkos. Savo ruožtu sūnaus grupiokės mama iš darželio pabėgo į privatų, nes pritrūko pedagoginio dėmesio dukrelei. Mes nepastebime, kaip viešasis darželių sektorius pamažu privatizuojamas. Jauni profesionalai iš viešojo sektoriaus sprunka. Jaunos mamos iš ten sprunka: gal ir nemasiškai, bet paskiri atvejai – tai precedentai. Kam mokėti pigiau tik už šiokį tokį auklėjimą? Kas yra girdėjęs apie stiprią darželių profesinę sąjungą? Aš irgi ne.

Ne tik švietimas pamažu savaime privatizuojasi, bet ir sveikata. Prieš kelias dienas artimam asmeniui mano šeimoje šeimos gydytojas tiesiai šviesiai pasiūlė: gal jūs užsirašykit tyrimui privačiai. Žinot, kai tokios eilės, korona... Ir pats daktarėlis turbūt turi persiplėšt tarp pašaukimo (poliklinikoje) ir uždarbio (privačiai). Net truputį keista, kad neemigravęs dar. Gydytojo pasiūlymas logiškas, nes kol pagal darbo sutartį už vos daugiau nei minimumą dirbanti nėščioji sulauks būtinųjų paslaugų viešajame sektoriuje, jau turbūt spės ir pagimdyti. Pagal eilių poliklinikoje progresiją ateityje būsimosioms motinoms greičiausiai gali tekti rinktis tarp: a) gimdymo natūraliai (namie); b) gimdymo privačiai. Beje, tai vienas ir tas pats. Šitaip mes ir nepastebime, kaip viešasis sveikatos sektorius pamažu privatizuojamas. Pandemija šiuo atveju tampa libertaro svajone, greitinančia viešojo sektoriaus eroziją.

Šitaip mes ir nepastebime, kaip viešasis sveikatos sektorius pamažu privatizuojamas. Pandemija šiuo atveju tampa libertaro svajone, greitinančia viešojo sektoriaus eroziją.

Perdedu? Apsidairykime aplink. Argumentuodamas miniu artimus pavyzdžius, tai šeki dar vieną: per žurnalistinę karjerą esu dirbęs su daugybe vyresnių kolegų, kurių rinkoje nebėra. Niekur. Tiesiog. Kai kuriose redakcijose, dar būdamas gėdingai jaunas, buvau vyriausias. Pažvelkime į redakcijos, kurioje publikuoju šitą tekstą, darbuotojų sąrašą. Pradėjęs žilti vos vienas, ir tai – nesulaukęs pusamžio. Nueikime į „Delfi“, LRT, kitur, patikrinkime: visur jauni. Kiek vyresnių žmonių varsto duris blizgiuose verslo centruose Konstitucijos prospekte? Prie savivaldybės laukdamas balsuoti vingiuotoje eilėje pastebėjau tik vieną garbų poną. Vakarais miesto centre pusamžį sutiksi nebent po spektaklio, o bare arba restorane – niekada, išskyrus, žinoma, Norvydą Birulį arba kokį britų turistą.

Ekonomikos šerdyje – visi jauni, nes pigesni. Ir galintys dirbti našiau (klausimas, ar profesionaliau). Neoliberalo svajonė atsispindi statistikoje: daugiau negu tūkstančio eurų algas (į rankas) suvalgo jaunikliai, 20–29 metų darbuotojai. Jie pakeičia vyresnius; atitinkamai daugiau uždirbančių vyresnių nei 50 metų amžiaus asmenų dalis statistiškai menksta.

Kai prieš kelias savaites redakcijos, kuri publikuoja šitą tekstą, darbuotojai paskelbė steigiantys profesinę sąjungą, mes pagrįstai galėjome nusistebėti, o kodėl jos čionai dar nebuvo. Nes nebuvo. Ir tai tikrai ne šios redakcijos problema. Nebuvo, nes nei čia, nei kur kitur nebebuvo patyrusių žmonių, kurie stotų ginti savo ir kolegų teisių. Atitinkamai ir didžioji dalis žiniasklaidos yra liberali: aplinkosauginės srovės eteryje ir puslapiuose retai sulaukia adekvataus, profesionalaus atgarsio, liberalaus diskurso beveik neatskiedžia kairiosios pažiūros: netgi žurnalistų mėgstamas profesorius Romas Lazutka tokiame kontekste atrodo nelabai natūraliai. Na, o skaityti kairiąją platformą „Gyvenimas per brangus“ turbūt kainuoja per daug minučių ir neuronų.

Kai aš galvoju apie... apie kairę?, tai galvoju apie galimybių Lietuvą ir norą džiaugtis. Nes dar jaunas, kurio laukia ne mažiau galimybių, negu jau spėta patirti. Mano žieminiai batai – užpernykščiai ir puikiai išsilaikę (ir dar tarnaus, tikiuosi, ne vieną žiemą). Dėl pandemijos nustojus keliauti šeimos biudžete juk šis tas ir sutaupyta, ar ne? Minutėlę, ir kada mes paskutinį kartą atostogavome svetur? Ne šįmet. Ne pernai. Regis, užpernai. Bet bus dar galimybių! Ir progų džiaugtis. Kolei kas linksminkimos ir džiaukimos, nes laisvai galima šiek tiek atidėti privačiai medicinai, ugdymui, darbo netekusiems artimiesiems.

Tai štai, sveiki atvykę į trisdešimtmetę Lietuvą, kurioje profesionaliems (+–) trisdešimtmečiams vis daugės galimybių tik iš savo atlyginimo išlaikyti ir save, ir savo tėvus, ir vaikus. O dar nė nepriėjome prie kitų pagal prigimtį kairės temų – rūpesčio gyvūnais ir augalais, ir planeta. Nėra kada. Kokia dar bioįvairovė ir klimato kaita, kai su savo vaiku pažaist ne visada prailgusios darbo dienos užtenka.

Tai štai. Kai aš galvoju apie kairę, tai galvoju apie prarastą gebėjimą pasirūpinti vieni kitais. O gal tokio nė nebuvome įgiję? Bet tai neapkraukime galvos tokiais kairiais niekais. Galimybės dar tik laukia. Dabar laikas džiaugtis! Jau laikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius