Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 20d. 07:56

Marijus Gailius: Padėkime Mažeikių gamyklai sužaliuoti

Marijus Gailius Kokį atsimenate savo pirmą kartą? Pirmą gurkšnį vyno, bučinį – pirmą? Arba kokį atsimenate save pirmą kartą kaip politinį gyvūną? Daugeliui šiuolaikinių paauglių praėjusieji pandeminiai metai turbūt buvo ir pirmieji politiniai. Panašiai prieš porą metų daugybei paauglių pasaulyje politinį instinktą dar iki įgyjant teisę balsuoti sužadino „Penktadienių ateičiai“ judėjimas.

Mano biografijoje pirmieji politiniai metai buvo 1999-ieji. Netgi žinau tikslią datą – spalio 27-oji. Tai diena, kai prie televizoriaus sėdėjęs spuoguotas paauglys tapo politine būtybe. Tapti politiškam – tai iš dalies „prisiimti atsakomybę už šalies, tai yra už visų jos piliečių ateitį“. Šitų žodžių autorius – tuometis Lietuvos premjeras. Tai citata iš jo atsistatydinimo kalbos. Jis mat nepardavė Mažeikių naftos gamyklos bendrovei „Williams“.

Ir atsistatydinusysis premjeras, priminsiu, buvo Rolandas Paksas. Tai ir sakau, kad pirmaisiais kartais nėra ko didžiuotis.

VIDEO: 1999 10 27 Lietuvos ministro pirmininko Rolando Pakso atsistatydinimo kalba

Vis dėlto svarbu ne atmintyje išlikę lozungai. Pažvelgus iš perspektyvos rūpi, dėl kokios priežasties Vyriausybės vadovas pasitraukė. Jis pralaimėjo naftos kompanijai – štai kodėl.

Kad ir kaip po daugiau nei dviejų dešimtmečių vertintume tuometinę politinę konjunktūrą ir patį R.Paksą, esmės tai nekeičia: Lietuva tada pasidavė naftininkų spaudimui. Toks finalas – nieko naujo. Visas valstybes, netgi galingiausias, šokdina naftos interesai.

Naftos korporacijos Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, veikia pagal nerašytą schemą. Tai pagal veikimo prigimtį donžuaniška taktika: suvilioti ir palikti, o dėl nėštumo apkaltinti kitą. Aktualizuotas tokio verslo modelio pavyzdys – iškastinio kuro gavybos projektas Ganoje, kurį daugmaž dešimtmetį tyrinėjo dokumentalistai.

Praėjusį mėnesį vokiečių visuomeninio transliuotojo eteryje pasirodęs filmas „Naftos pažadai“ (Oil Promises) vaizduoja, kaip vietinės bendruomenės šeriamos investuotojų pasakomis, kol ilgainiui lieka prie suskilusios geldos. Toks tipinis: naftininkai ne tik nesukuria žadamos naudos, bet dar ir atima tradicinius tenykščių pragyvenimo išteklius. Pasaulio istorijoje tai tarsi standartinis, rutininis atvejis.

VIDEO: Oil promises – how oil changed a country | DW Documentary

Kodėl R.Paksas save pavertė atsakingu už „Williams“? Lygiai dėl to paties, dėl ko kalti tapo visi kiti politikai, lyderiai ir paprasti vartotojai – nuo Ganos iki Kanados. Viešumoje seniai parodyta, kaip naftos korporacijos investavo milžiniškas sumas diskusijai apie klimato kaitą nukreipti, nors mokslininkai skambino pavojaus varpais jau prieš pusę amžiaus.

Vis dėlto įžūliausias naftos korporacijų manevras – dėl globalinių pokyčių planetoje apkaltinti mus. Kaip išsamiai yra atskleidęs „The Guardian“, per ryšių su visuomenę kampanijas ir lobizmo įtaką Didnaftė (Big Oil, tai yra 6-7 didžiausios korporacijos) įtvirtino mantrą, kurią iki šiol tebekartoja: pilti kurą į automobilį ar skristi lėktuvu yra tik vartotojų pasirinkimas. Vis dėlto tiesa kita: naftininkams atitinkamai patampius virveles, susidarė tokia ekonominė ir politinė sankloda, kuri praktiškai atėmė iš mūsų pasirinkimo alternatyvas.

Save gerbianti valstybė neturėtų leisti „PKN Orlen“ lemti abipusių diplomatinių santykių.

Turbūt iš dalies naftininkų dėka ir Lenkija su Lietuva geriau sutaria, nors turėtų būti atvirkščiai. Save gerbianti valstybė neturėtų leisti „PKN Orlen“ lemti abipusių diplomatinių santykių. Neverta baimintis įžeisti Jarosławą Kaczyńskį dėl sentimento „naftinei“ praeities didybei. Valstybė toliau keliaklupsčiauja patikėdama koncernui milijoninius valstybės užsakymus, kurių sąlygas prieš tai pakeičia pagal pačių naftininkų pageidavimus. Kaip čia neprisiminsi, kad buvusi premjerienė susirado neblogai apmokamą darbą ten pat, „Orlen“...

Tebešokame pagal naftininkų užsakytą muziką. Tad nė nenustebino, kokią „socialiai atsakinga“ bendrovė „Orlen Lietuva“ prisėmė atsakomybę už incidentą Būtingės terminale 2020 m. gruodžio 28 d. Kitą dieną po įvykio bendrovė išplatino pranešimą, kuris nėra netiesa, vis dėlto vertintinas kaip visuomenės vedžiojimas už nosies. Toks tipinis naftininkams: mes niekuo dėti. Mes nieko nepasakosime, tegu už mus kalba kiti. Pridirbome mes, o tiesą kas išaiškins? Te aiškinasi tie, kam tikrai rūpi.

Pridirbome mes, o tiesą kas išaiškins? Te aiškinasi tie, kam tikrai rūpi.

Bendrovė paima kitų žodžius, juos apsuka, kaip pačiai parankiau, ir žiniasklaidoje jau matome: „Pasak įmonės, incidentas buvo visiškai suvaldytas dėl skubių ir koordinuotų „Orlen Lietuvos“, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų veiksmų. Institucijų vertinimu, išsiliejo 480 litrų naftos, teigia „Orlen Lietuva“. Nuostabus triukas: viską pateikti taip, tarsi incidentą išaiškino pati bendrovė, nieko iš esmės nuo savęs neatskleidžiant.

Nenormalu. Bet ar stebina?

Jeigu valstybė ir jos piliečiai, per praėjusius metus ypač susirūpinę aplinkosauga, nebeketina taikstytis su gyvajai gamtai pavojinga tarša Kuršių mariose ir Baltijos jūroje, padangų gaisro nuodais ir plastiko atplaišomis upėse, turi pati prisiimti atsakomybę. O atsakomybei įdarbinti, pasirodo, priemonės sukurtos – tereikia jas panaudoti.

Iki vadinamojo „Klaipėdos taršos paketo“ veikusiose taisyklėse taip aiškiai įvardytos atsakomybės nebuvo.

Pagal aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės taisykles, kurios, beje, atnaujintos prieš penkias dienas iki išsiliejant naftai, valstybės pareigūnui suteikiama didelė laisvė (ir kartu atsakomybė) veikti. Nuo šiol inspektorius gali „nustatytais atvejais patekti į ūkio subjektų privačią teritoriją be privačios teritorijos savininko, valdytojo ar įgalioto atstovo“ ir, „laisvai įeiti į tikrinamo ūkio subjekto teritoriją, objektą, patalpas darbo metu, tikrinti dokumentus bei kitus patikrinimui reikalingus informacijos šaltinius, turimas patalpas, technines priemones bei materialinę bazę“. Iki vadinamojo „Klaipėdos taršos paketo“ veikusiose taisyklėse taip aiškiai įvardytos atsakomybės nebuvo.

Nesigilinant į tarpinstitucinės atsakomybės ribas, vien interpretuojant minėtą nuostatą, paklauskime savęs: ar pernai išsiliejus naftai aplinkosaugos pareigūnas pateko į privačią teritoriją Būtingėje, ar tikrino dokumentus, patalpas, kompiuterius, galų gale, ar apžiūrėjo atitinkamą vamzdį, sklendę, mygtuką?

Galbūt inspektorius, turėdamas tokius plačius įgaliojimus, susitiko su tarpušvenčiu terminale budėjusios pamainos viršininku arba net paskambino policijai prašydamas patikrinti terminalo operatoriaus blaivumą? Fantazuoju. Nieko apie tai nežinome. Telieka tikėtis: patikrino, pasiaiškino, paskambino, nustatė – tai yra kvalifikuotai surinko įrodymus.

Telieka tikėtis: patikrino, pasiaiškino, paskambino, nustatė – tai yra kvalifikuotai surinko įrodymus.

Juk būtent tokiu būdu aplinkosaugininkai su teisėsaugininkais atrado „Grigeo Klaipėda“ vamzdį – pričiupo taršos šaltinio vietoje. Nuo to įvykio viskas ir prasidėjo. Tuo metu išsiliejus naftai Aplinkos apsaugos departamentas savo veiksmus paaiškino vos dviem žodžiais: „pradėjo tyrimą“. Knieti paklausti, ar tyrimas buvo atliktas pareigūnui tebesėdint ant sofos ir per kitą ekraną žiūrint „Netflix“, ar vis dėlto užsivilkus liemenę ir operatyviai pasibeldus į terminalo teritorijos vartus. Negi taip sunku visuomenei dar tą pačią dieną parodyti atliktus operatyvinius veiksmus?

Tačiau aplinkosaugos pareigūnai kažkodėl pirmiausia imituoja slaptumą – lygiai kaip bet kuris teršėjas, nenorintis iki galo parodyti, kokios privirė košės. Jeigu kam nors tokia konspiracija ir naudinga, tai tikrai ne aplinkos tarša susirūpinusiai visuomenei. Vienas interneto komentatorius taikliai pastebėjo, kad suformulavus teiginį „skaičiuojama galima žala“ ir vengiant pateikti konkrečią žinią pats iššauki dviprasmybę: atseit turėtų būti skaičiuojama akivaizdi, o ne galima žala.

Palyginkime pastarąjį naftos nuotėkio atvejį Baltijoje kad ir su didžiausia naftos katastrofa jūroje, kai 2000 metais į Meksikos įlankos vandenis paplūdo apie 600 tūkst. naftos – tuomet pati bendrovė BP visuomenei aiškino kiekvieną savo žingsnį. Negi Lietuvoje privatus kapitalas su valstybės institucijomis savo veiksmus operatyviai ir atvirai ims aiškinti tik tada, kai nelaimės mastas bus milžiniškas ir nuo akių nebenuslepiamas, nesumažinamas?

VIDEO: 2010: First 100 days of BP oil disaster

Kažkodėl valstybė pajėgi įjungti visą persekiojimo aparatą dėl užrašo ant stiklainio „Sviestas sviestuotas“, užtat naftos išsiliejimo atveju tarytum užtenka, kad teršalai nuskendo į dugną, ir tiek žinių.

Kad ir kaip būtų, naftos verslovių dienos (tiksliau – metai) suskaičiuotos, kalbės jos apie savo veiklą ar ne, maustys bendruomenes ar bus atviros. Pats „Orlen“ pernai rugsėjį nusimatė tikslą iki 2050-ųjų tapti klimatui neutralia bendrove. Lenkų koncernas seka paskui savo didžiųjų brolių pareiškimus per tris dešimtmečius pasiekti nulines emisijas: pirmasis pernai apsiskelbė BP, vėliau prisijungė „Total“, „Shell“.

Pats „Orlen“ pernai rugsėjį nusimatė tikslą iki 2050-ųjų tapti klimatui neutralia bendrove.

Vis dėlto skaitant korporacijų projekcijas tarp eilučių regisi, kad jie klimatui neutralūs mėgins tapti toliau išgaudami ir apdorodami naftą ir dujas – nė viena kompanija nenurodo, kiek savo balanse mažins iškastinio kuro. Vadinasi, ir „Orlen“ koncernas gabens žaliavą per Būtingę, pumpuos ją į Mažeikius ir virs benziną, dyzelį tol, kol mes leisime. Arba kol atmosfera leis.

Mažeikių gamykla nebėra tokios nacionalinės svarbos objektas, koks buvo 1999-aisiais – dabar tik trečios kategorijos kartu su „Achema“ ir „Telia“ . Prieš kelerius metus Lenkijos spaudoje prasprūdo žinia apie jos vertę: ji atseit esanti nulinė. Netikiu, kad su tokiu pagreičiu plėtojantis atsinaujinančių išteklių technologijoms, „Orlen“ vertė ypatingai kiltų. Ir tai suprasti anksčiau negu 2050-aisiais verta pirmiausia pačiai kompanijai (kaip žinia, planeta tiek laiko nebeturi).

Niekada ir nebuvo kitaip: naftos gavyba ir apdorojimas veikia tik ateities sąskaita.

Užsikrovę sau ant sprando naftos bendrovę, mes kartu, lenkai ir lietuviai, ir visų kraštų žmonės, ją netiesiogiai tarsi išlaikome – per ją greičiau eikvojame anglies kapitalą, kaip andai Lietuvos vyriausybė parduodama Mažeikių gamyklą „Williams“ net primokėjo. Niekada ir nebuvo kitaip: naftos gavyba ir apdorojimas veikia tik ateities sąskaita. Jaunieji investuotojai pasaulyje jau nuovokesni, todėl merkia dolerius į atsinaujinančios energijos technologijas. Tik naftos verslas lengvai nepasiduos į kosmosą šaunamoms ličio baterijoms: kapitalas irgi turi išlikimo instinktą.

Keliaudamas per Lenkiją autobusais atkreipiau dėmesį, kad „Orlen“ degalinėse užkandžiai skaniausi. Norisi palinkėti koncernui kuo greičiau plėsti sumuštinių asortimentą, nes jos teršalų – į jūrą, pro kaminą ar mašinos išmetamąjį vamzdį – mums nebereikia, greitai nebereikės. Lietuva kartu su Europa suka į revoliucinį Žaliąjį kursą, todėl padėkime ir likiminei Lietuvos gamyklai Mažeikiuose sužaliuoti.

Viena ausimi girdėjau, kad aplinkosaugininkai vis dėlto pareikalavo bendrovės pateikti konkrečius atsakymus apie teršalus jūroje: kiek jų ištekėjo iš žarnos, kokiais veiksmais pati likvidavo avariją. Savo atsakymus ji pateiks sausio 20-ąją.

Tikėkimės, tai neliks paslaptis.

Marijus Gailius yra aplinkos ministro patarėjas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Talentingi vaikai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min