Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 13d. 08:06

Marijus Gailius: Ką saugumiečių „bauginamam“ diplomatui pasiūlytų partizanas?

Marijus Gailius Partizanas, deja, diplomatiškas nebūtų ir pasiūlytų diplomatui Vygaudui Ušackui, nepasisekusiam kandidatui į prezidentus, kulką į pakaušį. Tokia hiperbolė kilo sugretinus pono ambasadoriaus paviešintą informaciją apie tariamą saugumiečių persekiojimą ir keletą neseniai išėjusių kūrinių apie partizaninį karą.

Žinoma, nereikėtų analogija pasitikėti aklai, nes pokario rezistencijos ir šiuolaikinės žvalgybos metodai kitokie ir laikai kiti. Vis dėlto ryškios kelios paralelės: tiek rezistencijos, tiek žvalgybos veikla yra svarbūs valstybingumo institutai, abiem būdinga konspiracija, informacijos rinkimas, reikalų sprendimas jėga.

O svarbiausia, jog tiek pokario rezistencijos, tiek valstybės saugumo palikimas ir veikimas politinėje kultūroje vis neduoda mums ramybės. Viešoji opinija reikalauja partizanus vaizduoti tik herojiškai, kol nepasirodo koks nors Marius Ivaškevičius ir nepavaizduoja jų žmogiškai. Viešoji opinija reikalavo pulkininką Vytautą Pociūną vaizduoti paniekinamai, kol kartu su būriu visuomenininkų nepasirodė saugumo karininko našlė Liudvika Pociūnienė ir neapgynė jo atminimo.

Kaip mes galime adekvačiai (arba kuo tiksliau) suprasti ir atsiminti partizaninį karą, jeigu daugelis jau pamiršome parlamentinį saugumo tyrimą ir masinį žurnalistų pasiklausymą vadinamojoje „vanagų“ operacijoje? Nekalbu apie susprogdintąjį saugumietį ir savanorį Jurą Abromavičių, kurio žūties priežasčių jau ir detektyvine mįsle nepavadinsi – neliko ne tik aiškaus atsakymo, bet ir pačios mįslės. Ten, kur slapta, nelieka tikslumo. Todėl tenka kliautis vaizduote.

Šioji vaizduotės sąryšiais paremta analogija tebus paskata pamąstyti apie mūsų santykį su trisdešimtmete laisve ir ypač – atsakomybe. Kaip tada, taip ir dabar.

Taigi, aną savaitę kiekvienas susipažinome su saugumo švilpininko (nuo angl. ž. „whistleblower“), paviešinta informacija: Valstybės saugumo departamentas atseit domėjosi kandidatų į prezidentus aplinkos žmonėmis.

Komentuodamas žinią agentūrai BNS, buvęs ES ambasadorius Rusijoje ir kandidatas V. Ušackas papasakojo gavęs įspėjimų, kad kampanijos metu bus persekiojamas, ir skundėsi iš paskui patyręs saugumo bauginimų. „Duotas nurodymas mane akylai stebėti ir prieš mane ruošiamas sisteminis išpuolis klijuojant prorusiško kandidato etiketę“, – viešai sakė V. Ušackas.

Jeigu taip ir buvo, kodėl tuomet buvęs kandidatas, iki šiol tylėjęs, štai metė kaltinimus praėjus keturiolikai mėnesių po triuškinančio pralaimėjimo pirminiuose konservatorių rinkimuose? Kas V.Ušackui trukdė, dar tuomet surengus spaudos konferenciją, paskelbti apie patirtą bauginimą ir saugumiečių atseit klijuojamas etiketes? Kodėl reikėjo laukti švilpininko informacijos – tai yra kol pats bus „pagautas už rankos“?

Maža to, V.Ušackas išsiduoda ne tiek burnojimu prieš valstybės saugumą, kiek pūsdamas ditirambus dabartiniam savo darbdaviui – Rusijos rinkose ir kuluaruose pasižymėjusiam verslui: diplomatas teigė, kad jo darbovietę „Avia Solutions Group“ „stengiamasi įvairiais būdais sumenkinti ir pakirsti jos reputaciją kaip pažangiausios, moderniausios, skaidriausios kampanijos“.

Laba diena, tik nevaidinkime iš dangaus iškritusių. Juk ne šventieji Rusijoje sparnus sau lipdosi. Jeigu V.Ušacką būtų įdarbinęs ne Gediminas Žiemelis, o Gintautas Pangonis, tai ambasadorius veikiausiai pats pirmas būtų apsižergęs „Grigeo“ vamzdį, aiškindamas, kad kažin kas nuotekomis ir teršalais stengiasi pakirsti popieriaus gamintojos, kaip „pažangiausios, moderniausios, skaidriausios kampanijos“, reputaciją.

Pačiam ponui ambasadoriui atitinkamai prišnekėjus, citatą iš švilpininko rašto apie saugumo direktoriaus pavaduotojo Remigijaus Bridikio tariamą užsakymą surinkti „informaciją, kuri įrodytų, kad V.Ušackas yra prorusiškas“, galime palikti už skliaustų, nes nepaisant to, norėjo diskredituoti diplomatą saugumas ar ne, pats V.Ušackas save diskredituoja žodžiais ir veiksmais. Ir todėl atrodo prorusiškas.

Ar bent jau nepatriotiškas.

Vadinasi, partizanų vadas karo lauko teisme V.Ušacko elgesį įvertintų atitinkamai netgi be saugumo išvadų ir pažymų.

Vadinasi, partizanų vadas karo lauko teisme V. Ušacko elgesį įvertintų atitinkamai netgi be saugumo išvadų ir pažymų.

Šarūno Barto filme „Sutemose“ (2019), kurį ne vienas pravardžiavo nepatriotišku, gana išraiškingai ir pavaizduojama tokia nelemtai ušackiška situacija. Rodomas partizanų būrys, vyksta karo lauko teismas. Tiesa, teismas atrodo surengtas tarytum mėgėjiškai, kaip ir susišaudymo scena finale, kuri nekeltų per didelio pasididžiavimo netgi indiškam filmui su vaikiškais specialiaisiais efektais, vis dėlto režisieriaus kūrybinės problemos kuriant veiksmo scenas nenurašo jų potekstės.

Miško broliai toje morališkai pagavioje scenoje tardo savo bendražygį: tai ką veikei pas stribus? Tas sumišęs atsako: nieko, aš jūsų neišdaviau. Kolegos toliau klausia: kodėl tada nesakei, kad lankeisi? Nes bijojau, prisipažįsta būrio narys.

Štai ir viskas: nors neišdavė, bet nutylėjo. Buvo neatviras. Vadinasi, kalbant paksiškai, buvo pažeidžiamas. Kulka į pakaušį. Nieko nepadarysi.

Šitas meninis epizodas įtaigiai atskleidžia partizanų priesaikos standartą, šiuolaikiniam patogumų pertekusiam individui leidžia pajusti andainykštės atsakomybės svorį, įsijautus į karo lauko teismą sužadina giliai sieloje tūnantį moralinį stimulą ir skrupulą: o kaip tokioj akistatoj elgčiausi aš? Daugelis bendraamžių ir jaunesnių, užaugusių laisvėje, bent kartą savęs yra paklausę: ir ką daryčiau? Jei okupuotų? Į mišką ar?.. Mes nežinome. Užtat galime pakeliauti vaizduote.

Tada ir pagalvoji apie poną ambasadorių, jo lengvai pavėjui leidžiamus žodžius. Susimąstai: miškinių gretose kovojančiam kokiam nors diplomatui nutylėjus, kad jis buvo „bauginamas“ saugumiečių, miško kolegos tokio nepagirtų, ne. Nutylėjai, vadinasi, buvai pažeidžiamas. Kaltas, nes sulaužei partizano priesaiką, kurioje imperatyviai nurodoma „nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams“. V.Ušackui šiuo atveju viršininkas esame mes – rinkėjai. Juk jis buvo per porą žingsnių nuo priesaikos.

Nutylėjai, vadinasi, buvai pažeidžiamas. Kaltas, nes sulaužei partizano priesaiką, kurioje imperatyviai nurodoma „nesidėti su priešu ir viską pranešinėti savo viršininkams“.

Š.Barto filme pavaizduota karo lauko teismo scena kai kuriems pasirodė neatitinkanti istorinės tiesos, o man asmeniškai „Sutemose“ nepatiko gervių simbolis, baltas žirgas miške (tai laimė, kad ne rūke) ir neskoningai vaizduojamas kraujas, vis dėlto mes žinome, kad partizanai buvo griežti su kolaborantais ir išdavikais. Pati priesaika vien kokia griežta.

Savo puikioje mokslo studijoje „Partizanė“ apie partizanės Monikos Alūzaitės biografiją („Baltos lankos“, 2020) istorikas Marius Ėmužis primena: „Kartais kyla klausimas, ar bausmė buvo adekvati, ar už kai kuriuos nusikaltimus žmonės tikrai privalėjo sumokėti gyvybe? Tačiau partizanų karo – kaip ir kiekvieno karo – tikrovė buvo žiauri abiem pusėms“. Jis čia pat bausmės standartą įvardija kaip nekvestionuotiną: „Nekeltinas klausimas, ar bausmė buvo adekvati partizanus ar jų pagalbininkus išdavusiems agentams, įvairiems ginkluotiems civiliams ar sovietų valdžios aktyvistams, kurių veikla neretai savaime būdavo pavojinga“ (p. 111).

Ką tokia aiški priesaikos nuostata byloja mums, švenčiantiems nepriklausomybės trisdešimtmetį? Pirma, kokia laimė, kad teisingumo nebereikia spręsti miške su ginklu, mat bausmes pagal įstatymo raidę skiria teismai. Antra, kaip piliečiai turime galingą kitą ginklą – balsavimo teisę. Tad spalį vertindami kandidatų programas, lozungus ir išvaizdą mes galime jiems vaizduotėje pamatuoti ir miško kovų etaloną.

Tuomet paaiškėtų, kad švilpininko informaciją paviešinęs išrinktasis Seimo narys Vytautas Bakas pasielgė pilietiškai ir patriotiškai (patriotiškai ir pilietiškai pasielgė ir pats pranešėjas, tik jis nebuvo mūsų išrinktas). Įsivaizduojamame rinkimų lauko teisme galėtume kamantinėti, kodėl V. Bakas nepaskelbė rašto anksčiau, kodėl tiek delsė. Legalūs klausimai. Vis dėlto svarbiausia šiuo atveju apsisprendimo sąlyga: parlamentaras nutarė ginti santvarką savo laisva valia, nieko neverčiamas (nebent mes kažko nežinome).

Panašūs moraliniai klausimai, kokį sprendimą priimti: kalbėti dabar arba niekada, veikti pagal sąžinę ar baimę, nuolat kildavo ir partizanams. Kaip savo knygoje rašo M. Ėmužis, Monikai, kaip ir filmo „Sutemose“ herojui Untei (aktorius Marius Martynenko), nebuvo lengva rinktis bilietą į vieną pusę – į mišką: „Jai reikėjo apsispręsti: ar grįžti namo ir greičiausiai būti suimtai, ar toliau slapstytis, gyventi bėglės gyvenimą, važiuoti į didesnį miestą, kur niekas nepažintų, o gal jungtis prie partizanų – tai ne mažiau pavojinga, bet bent jau prasminga“ (p. 47). Dar partizanas Dzūkas savo dienoraštyje pastebi, kada motyvai partizanauti nebūtinai būdavo įsisąmoninami ir žmonės į kovą traukdavo „nei iš šio, nei iš to – šiaip sau“ (p. 34, I leidimas).

Užtat pasirinkęs bunkerį, ginklą ir priesaiką, nebegali išsisukinėti, slapukauti, muilinti akių. Vertinant partizaniškai, kodėl tuomet išsisukinėja priesaiką, ginklą ir slaptą kambariuką pasirinkęs Valstybės saugumo departamento direktorius Darius Jauniškis?

Juk praėjusią savaitę girdėjome vienokią oficialią poziciją, o šią savaitę – jau kitą. Iš pradžių saugumas aiškino: „Griežtai paneigiame žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją: VSD tikrai nerinko ir neteikė jokios informacijos apie minimus asmenis“. Priminsiu, kad tiek minimi asmenys – tai dviejų kandidatų į prezidento rinkimus aplinkos žmonės.

Šią savaitę iš paties saugumo vado girdime: „Mes pateikėm informaciją, kad nebuvo tikrinta tik vieno kandidato [aplinka]. Buvo tikrinta visų kandidatų aplinka“.

Ar jums sulaukus praktiškai priešingų pasiaiškinimų nekyla šioks toks WTF jausmas?

Ir ką apie šitokį akivaizdų prieštaravimą pasakytų partizanas? Partizanas Dzūkas pasakytų: „(...) atsakinėja, pasakoja, bet taip suktai, neaiškiai. Kažkoks įvairių atsitiktinumų kratinys, bet ne atviras pasisakymas“ (p. 36).

Kaip jau supratome, V.Ušackas kaip reikiant prisišnekėjo, bet gal ne vien jis? Štai filme „Sutemose“ likvidavus išdaviką, netrukus paaiškėja, kad būryje veikė superišdavikas, kurio, deja, niekam nepavyko išaiškinti. Dėmesio, švankalas (nuo angl. ž. „spoiler) – persivertėlio klastūniškomis pastangomis per aną, kaip minėta, nemokšiškai sukurtą šaudynių sceną buvo sunaikintas visas partizanų būrys. Liūdnai baigėsi Š. Barto filmas visam būriui kartu su pagrindiniu herojumi jaunuoju Unte, kurio kova buvo nugesinta vos prasidėjusi, o pro areštinės langą dar būtinai turėjo praskristi gervių būrys, bet tiek to.

Toliau plėtojant lietuviškos politinės realybės paralelę su kino meno kūriniu, kyla klausimas: kas pakišinėja visą Valstybės saugumo departamentą, kas stato į pavojų valstybės saugumą? Ar tai saugumo vadovas, ar tas, kuris davė jam nurodymą?

Pernelyg sudėtingi klausimai pasitikus svaigią 30K11? Tai gal tuomet verčiau žiūrėkime saugų ir nusaldintą Agnės Zalanskaitės filmą „Partizanas“ apie Juozo Paliūno-Ryto biografiją? Filmo veikėjams (ir kūrėjams) klausimų praktiškai nekyla – jie tiesiog veikia. Gal ir gerai – ryžto irgi reikia.

Tik žiūrėdamas „Partizaną“ negali atsistebėti, kad J.Paliūno rinktinės veidai archyvinėje nuotraukoje neturi nieko bendra su šitos nuotraukos vaizdą vaidybinėje scenoje neva atkūrusių statistų sveikuoliškais veidais. Filmas neva rodo, kokia tikra buvusi kova, bet atrodo vis dėlto ji netikroviška – tokia ūra-patriotiška. Vaizduotė uždusinama. Ir dar tas imperatyvas filmo pabaigoje, paties partizano Ryto citata: „Atiduok Tėvynei ką privalai“...

Po tokio patoso, perspaustos gaidos norisi atsikirsti: tai gal neaiškink.

Vis dėlto pasiryžęs duoti priesaiką – privalai. Vade Jauniški, atiduok, ką privalai. Sauliau Skverneli, Ramūnai Karbauski, Gitanai Nausėda: privalai.

O jei ne, rudenį gausi biuleteniu į pakaušį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min