-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Marijus Gailius: Kaip ne(už)mušti žmonos, arba Išgyvenimo vadovas vyrui

Tai kokia laimė, kad visi trys kirviai liko sodyboje. Kita vertus, kokia nauda iš kirvių sustojusiame mieste – negi mėsą kaposi? Juolab kai nei tos mėsos valgai, nei kapoji.
Marijus Gailius
Marijus Gailius / Karolio Mankausko nuotr.

Per karantiną tradiciniam vyrui – visiškas kirvis. Tradicinis vyras per karantiną plaukia kirviu – į dugną. Pirmą savaitę geria alų, antrą – vyną. Trečią savaitę vyras pereina prie viskio, bet nepadeda. Grįžta prie alaus. Pasirodo, per karantiną gerti arba negerti yra lygiai taip pat blogai. Kasdienybėj būna visaip, o per karantiną – kirvis.

Po svaigios abstinencijos izoliacijoje tradiciniam vyrui gali nutikti bet kas. Gali nutrūkti vidinė vielelė ar kokia sielos jungtis – tik čiaukšt. Tokiu atveju buitinius kirvius vertėtų paslėpti. Kaip ir peilius. Aštrius atsuktuvus irgi.

Atsuktuvus? O jeigu nuo viskio perėjus prie atsuktuvų? Tik ir atsuktuvai tradiciniam vyrui per karantiną kažin ar padės. Degtinę be apelsinų sulčių geria tik degeneratai, nors turbūt ir šitam tradiciniam vyrui iki baltosios stadijos liko vos keletas Aurelijaus Verygos spaudos konferencijų.

O kas, jeigu tradicinis vyras dar dirba iš namų? Tarkim, jis autorius, kūrėjas, frilanseris? Arba rašytojas. Sakykime, vyras dirba rašytoju. Kas tada? Arba dar gražiau: jeigu tas tradicinis vyras yra ne tik rašytojas, bet dar ir mažamečio vaiko (arba vaikų) tėvas?

Ir suvis vyšnelė margaritos taurėje: kas, jeigu per karantiną vyro-rašytojo-tėvo antroji pusė sistemingai eina į darbą, o tėvui-rašytojui-vyrui lieka namų buitis ir auklės dalia?

Pagalvokime, kas tada.

Rašytojo šeima keliasi, žmona išeina į darbą, vyras – gerti kavos ir prie raštų (knygų, straipsnių, kompiuterio, etc.), vaikas – prie, pavyzdžiui, kompiuterio žiūrėti animacijos. Arba žaislų dėžės. Kai rašytojas perskaito pirmąjį puslapį, permeta akimis pirmąjį naujienų portalą, atrašo į pirmąjį el. laišką, vaikas pareikalauja: 1) pažaisti; 2) atsigerti; 3) į tualetą; 4) kitą filmuką: kurį? ne šitą? tai kurį? ir ne šitą; 5) valgyti!!!

Netrukus rašytojas su visais ingredientais ir atsakingomis proporcijomis išverda makaronų-kaspinėlių, abu, tėtis su vaiku, papusryčiauja. Kai suvalgo makaronus, laikrodis rodo: pietų metas. Antrą dieną rašytojas pastebi verdąs spagečius, prieskoniai kiti, sūris tas pats. Trečią dieną rašytojas pietums kepa bulves, ketvirtą jas verda. Penktą dieną trina bulvių košę su nuoviru ir grietine. (Taip, JIE tikrai nevalgo žalių daržovių.) Šeštą dieną šildo penktosios dienos makaronus, septintą dieną jau norisi ko nors išradingesnio – bent troškinio, sriubooos!

Prie uždarytojo darželio asortimento pripratintas vaikas, pasirodo, sriubos, troškino ir kitų tėtiškosios kulinarijos šedevrų nevertina – jis paprastesnis.

Dar gerai, jei rašytojo vaikui (jis berniukas, jam treji) per dieną užtektų filmuko, pasiusiot ir košės. Kad ne. Trejų metų berniukas nori pasimėtyt, pagaudyt. Užlipt, nulipt. Ant stalo irgi. Spintos? Aišku, ir ant spintos. Jis nušokt nori. Ir užšokt. Pasislėpt ir atsirast. Paimti nepaimti. O kad savo veiklas šita energinga būtybė organizuotųsi savarankiškai nereikalaudama atsidavusio asistavimo! Tik vaikui viskas sklandžiau ir smagiau veikia su tėte.

Po svaigios abstinencijos izoliacijoje tradiciniam vyrui gali nutikti bet kas.

Tėvas rašytojas pritaria – tikrai smagiau, ir kiek juoko. Bent mėnesį berniukas auga idealiomis sąlygomis. Karantinas – aukso laikas tėvo ir sūnaus ryšiui stiprinti. Karantinas – tai įskiepis būsimo vyro ateičiai, todėl jis lietuvių poetu greičiausiai netaps. Lietuvių poetai juk neretai rašo iš ryšio su tėvu neišsipildymo, o šiuo atveju sūnus su tėvu kartu būna 24/7. Taip ir žlugdomi būsimi poetai.

Antrąją savaitę rašytojas jau pasvajoja, o jei mokėtų vaikas šachmatais! Tuomet pusdieniui būtų galima įvelti sūnų į klampią partiją su uždara pradžia, priešininko galvojimo laiką išnaudojant profesinėms pareigoms. Savo ruožtu berniukas kariasi ant kojų, juosmens, sprando. Paprašysi pabūt ramiai – lips iš kitos pusės. Nulips. Šoks nušoks. Žais pažais.

Penkios.

Darbo diena baigiasi. Kai rašytojas perskaito antrąjį knygos puslapį, peržvelgia kitą naujienų portalą, atrašo porą el. laiškų, grįžta žmona. Vadinasi, laikas baigti darbus. Metas laikui su šeima.

Trečiąją karantino savaitę rašytojas susizgrimba, kad dedlainas buvo vakar-vakar, o sriubą jau verda iš kirvio ir batraiščių, nebekreipdamas dėmesio į proporcijas ir ingredientų balansą. Sūnus šachmatais dar neišmoko – sūnus dar neišaugęs iš „Duplo“. Gal vyno vakare? Liko neperžiūrėti keli filmai apie zombius ir tasai įtraukusis serialas (4 sezonai, jei ką).

Naktis. Vynas baigėsi.

(Palaukit, kaimynai viršuje mėto daiktus ir tarytum disputuoja. Liovėsi.)

Ką gi, tvarka, ramybė. Metas rašyti.

(Minutėlę, kaimynai dar tebesivaidija. Balsas – vyro. Nutyla.)

Ką gi, jau vėlu, vynas išgertas, rašytojo tekstas bus apie sūnų ir tėtę, ir mamą…

Tie kaimynai! Aiškintis pačiam ar iškart skambinti 112?

O gal jiems kirvį paskolinti?

Prie uždarytojo darželio asortimento pripratintas vaikas, pasirodo, sriubos, troškino ir kitų tėtiškosios kulinarijos šedevrų nevertina – jis paprastesnis.

Ketvirtąją savaitę rašytojas, vėl pradėjęs rūkyti, samprotauja, kaip turėtų jaustis iš namų dirbantis drabužių dizaineris, likęs tarp keturių sienų su vaiku (vaikais), jo žmonai toliau atliekant pareigą kur nors valstybės tarnyboje arba klinikų reanimacijoje. Kokie nuogi išeitų dizainerio drabužiai! Nuogi kaip rašytojo neprirašyti lapai. Tušti kaip ištašyto viskio buteliai.

Ir štai tada, 40 karantino dienų praklajojus iš svetainės į virtuvę ir aplink keturis miegamojo kampus, rašytojui kažin kas nutrūksta. Sūnus kreipiasi su savo tradiciniais pasiūlymais, bet rašytojas visiškai nebeveikia: 40 dienų veikęs kaip supertėtis, jis išsenka ir užburzgia tradicinio niūraus vyro režimu. Rašytoją nuo kulniukų iki pakaušio užpildo acijos: per izoliaciją išsitęsusios prokrastinacijos desperacija, užaugusi iki frustracijos.

Toksai karantinas atima iš rašytojo pagrindinę darbo priemonę – tylą. Tarytum nutilęs miestas būtų vien sau pasisavinęs šitą ypatybę. Rašytojas dirba iš namų, į ramią kavinę jis nesievakuos. Rašyti galima be elektros, be rašiklio, netgi be popieriaus, bet be tylos – niekada. Netikėkite rašytojais, kurie giriasi galį rašyti sausakimšose kavinėse, oro uostuose ar nusigriebę popietės valandėlę tarp kitų darbų – iš tokio rašymo rašytojas nieko neišaus, neiššaus, tik AUž.

Guodžia nebent tai, kad rašytojas acijas išgyvena ne vienintelis. Vienas pirmųjų liudijimų apie rašytojus ištikusį stabą nuskamba iš Danutės Kalinauskaitės, kuri panėrusi į karantino nerimą pripažįsta: „Pastarosiomis dienomis neskaitau nieko“ (15min.lt, 2020-03-26). Žinia, nuoseklus ir atidus skaitymas yra ne mažiau svarbi rašytojo darbo dalis negu pats rašymas. Gintaras Grajauskas liudija panašiai: „Kažkodėl negaliu skaityti knygų. Nežinau, kas čia per blokas: man pačiam labai netikėta“ (LRT „Istoriko teritorija“, 2020-04-08). Alvydas Šlepikas taria: „Šitas karantinas nėra labai geras rašymui metas“ (LRT „Pirmas sakinys“, 2020-04-16).

Vis dėlto ne visiems klaviatūros kavaleristams karantino aplinkybės išsunkia gyvybinius ir profesinius syvus. Poetas Aidas Marčėnas liudija nuo gimimo gyvenantis karantine, todėl prie tokių aplinkybių pripratęs („Žinių radijas / Šitai nėra...“, 2020-04-16). Prozininkas Tomas Vaiseta pripažįsta pirmą kartą per karjerą parašęs eilėraštį.

Galbūt ir trimečio sūnaus tėvui išeitis, pabėgimo planas, paskutinė galimybė išgelbėti rašomą romaną nuo bankroto – tai pakeisti profesinę specializaciją? Pabandykime. Eilėraštis tegu vadinasi „Pirmasis bandymas“:

kai atsisveikinom

pakilo vėjas

ir vyno lapą

nupūtė nuo lūpų...

Tragedija! Nuolat su vaiku uždarytas rašytojas pats suvaikėja ir ima rašyti mokyklinio lygio eiles. Bet pabandykime dar kartą. Eilėraštis tegu vadinasi „Antrasis bandymas“:

tu toks įstrigęs

autoriau, į dumblą

jūros kvapą, vyną

ir nepasirašytą atviruką

Siaubas. Turbūt rašytojas vaikystėje su tėvu turėjo pakankamai glaudų santykį, jeigu nė jambo, nė chorėjo. O tas vyno motyvas kūrinyje? Tai ženklas. Gal vyno?

Ir štai tada, 40-ąją karantino dieną inspiracijas uždusinus piktosioms acijoms, rašytoją užvaldo neišsipildymo pyktis. Turėtų rašytojas feisbuką, gal išlietų pyktį ten. Būtų antžmogis, piltų ant vaiko.

Bet pykčio drenažas nukrypsta į žmoną. Staiga susigrąžinusiam ikikarantininio vyro amplua rašytojui pasidaro pikta, kad tai ne moteris laiko visus keturis būsto kampus, o jis, vyras, kad ne ji užsiima vaiko priežiūra, verda valgį, šluoja, skalbia, plauna ir kuria namų jaukumą, o jis, vyras – tarsi būtų pamiršęs dvejus metus trukusią nepertraukiamą motinystės pareigą, kai mažylis būdavo prie jos prilipęs ir naktimis.

Savo ruožtu žmona savo įmonėje sprendžia sustojusios ekonomikos iššūkius ir vakare pavargusi po alinančių pareigų atsikemša alaus, susikelia kojas ant stalo ir geimina.

Kaip viskas apsivertė aukštyn kojomis! Moterų teisių gynėjai su nerimu kalba apie išaugusį smurtą šeimoje, ant moterų pečių gulančias keliaaukštes pareigas. Tai tamsi izoliacijos pusė, bet ar kas paklaus, ką išgyvena namuose izoliuoti tradiciniai vyrai su vaikais? O rašytojas – irgi tradicinis, nes išaugintas iš lietuvių prozos tradicijos. Žemaitės „Marti“, Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“, Lauros Sintijos Černiauskaitės „Kvėpavimas į marmurą“ vis pasakoja, kaip kenčia moteris tradicinėj lietuviškoj šeimoj. Kodėl per karantiną rašytojas staiga turėtų gyventi ir rašyti nebe tradiciškai?

Lengva kalbėti apie lygias vyrų ir moterų galimybes teoriškai, bet kai tenka jas patirti praktiškai, norisi rautis iki paausių užžėlusius plaukus ir vietoje plunksnos griebtis kokio kirvio. Bet ką tu, rašytojau, su tuo kirviu veiksi?

Rašytojas su pavydu iš ekranų stebi ekstremaliosios situacijos operacijų vadovą Aurelijų, kas dieną atliekantį pareigas nuotoliniu būdu nuo Kaune gyvenančios šeimos. Kas prižiūri, kirba rašytojui, sveikatos apsaugos ministro dukteris (g. 2005 m. ir 2008 m.), kai tėvas atlieka tarnybą? Ministrui juk netenka iš naujo su savo vaikais kartotis mokyklinio kurso. Kur jo paslaptis, spėlioja ekstremaliosios prokrastinacijos frustracijų vadovas rašytojas.

Kitaip sakant, kas yra toji A.Verygos moteris? Nejaugi merginos paliekamos namie vienos? Niekada nežinai, ar be akies paliktos paauglės nepabėgs iš nuotolinių pamokų ir ko nors subrandinto iš kriaušių ar obuolių pabandyti neužsimanys.

Ir tada, 40-ąją karantino dieną išfrustruotu žvilgsniu dėbsodamas į ekraną, namų šeimininkas staiga sukurpia pabėgimo nuo namų rūpesčių operaciją – nusamdyti sūnaus močiutę. Mėnuo užsidarę – tiek rašytojas, tiek rašytojo mama. Ji, kaip ir sąlygas dirbti praradęs rašytojas, netekusi darbo. Močiutei dar nėra šešiasdešimties, formaliai – mažesnė rizika. Močiutė juk kasdien pasiilgsta anūko – karantinas ar ne karantinas. Šitaip rašytojas po 40 dienų klajonių per tuščių puslapių ir butelių dykumą auklės darbui nusamdo moterį – savo mamą, viena koja susigrąžindamas praėjusių laikų vyriškas privilegijas. Win-win!

Jeigu per karantiną gali dirbti vaikus auginantis autorius ir ministras, vadinasi, gali kiekvienas vyras. Vyrui tiesiog užtektų karantino metu išplėsti šeimą – susirasti jaunesnę negu 60 m. darbo netekusią močiutę. Palanga ir pandemijos pasaulis laikosi ant močiučių. Neturite po ranka močiutės? Sunkus atvejis, lieka išbandyti grapą arba tekilą ir tą kitą serialą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius