Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 22d. 16:58

Marius Laurinavičius: Kremlius ir Holokaustas. Kaip prezidentas G.Nausėda išvengė V.Putino spąstų

Marius Laurinavičius Arba paniekinsite Holokausto aukų atminimą, arba turėsite nusilenkti Vladimirui Putinui ir jo pastangoms klastoti jūsų pačių istoriją. Tokią KGB vertą operaciją Kremlius, panašu, buvo parengęs pirmiausia Lenkijai, bet į šiuos spąstus per plauką nepateko ir Lietuva. Nepateko todėl, kad prezidentas Gitanas Nausėda šį kartą pademonstravo ir drąsą, ir tikrai sumanią diplomatiją.

G.Nausėdos sprendimas nevykti į Pasaulio Holokausto forumą Izraelyje, bet Holokausto aukas pagerbti Lenkijoje Lietuvoje sulaukė tikrai nemažai dėmesio. Daug argumentų jau išsakyta. Tačiau esu įsitikinęs, kad tiek patį sprendimą, tiek ir visas su juo susijusias aplinkybes tikrai verta aptarti dar kartą. Ne tik todėl, kad suprastume tokio sprendimo svarbą, bet ir todėl, kad visa ši istorija gali suteikti puikių pamokų ir ateičiai. O tuo pačiu dar kartą demonstruoja, kaip veikia ir net įtakos operacijas užsienyje vykdo V.Putino režimas.

Todėl pradėkime nuo pradžių. Pasaulio Holokausto forumas, nors ir vyks Izraelyje, nėra šios šalies vyriausybės organizuojamas renginys. Nors kvietimai į renginį šį kartą išsiųsti Izraelio prezidento Reuveno Rivlino vardu, forumą organizuoja Pasaulio Holokausto forumo fondas, kuriam vadovauja V.Putinui itin artimas oligarchas Viačeslavas Mošė Kantoras, tuo pačiu vadovaujantis ir Europos žydų kongresui.

Svarbu žinoti, kad pirmasis Pasaulio Holokausto forumas surengtas 2005 metų sausio 27 d. Krokuvoje ir buvo skirtas 60-osioms Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo metinėms paminėti. Forumas rengtas kartu su Lenkijos vyriausybe ir Izraelio Jad Vašemo muziejumi. O pats V.M.Kantoras tais pačiais metais net apdovanotas aukštu Lenkijos valstybės apdovanojimu.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Moshe Kantoras
AFP/„Scanpix“ nuotr./Moshe Kantoras

Po kiek daugiau negu pusantrų metų – 2006 metų rugsėjo 26-28 d. Kijeve buvo surengtas antrasis Pasaulio Holokausto forumas. Jis taip pat buvo skirtas itin svarbiai datai – 65-osioms Babij Jaro tragedijos metinėms.

Tačiau vėliau, tikriausiai todėl, kad būtent Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo dieną 2005 metais Jungtinės Tautos paskelbė ir Tarptautine Holokausto atminimo diena, visi forumai buvo skirti tik Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo reikšmingoms metinėms minėti. 2010-aisiais, per 65-ąsias išvadavimo metines, trečiasis Pasaulio Holokausto forumas, turbūt natūralu, vėl vyko Krokuvoje. Jo garbės globėjai buvo tuometis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir Europos Parlamento pirmininkas lenkas Jerzy Buzekas.

Tačiau prieš 2015 metų (70-mečio) išvadavimo minėjimą dar buvo 2014 metų Rusijos agresija Ukrainoje – Krymo okupacija bei karas Donbase. Ir V.M.Kantoras nebūtų V.Putinui artimas oligarchas (apie kitą jo vaidmenį – kiek vėliau), jei jo vadovaujamas Pasaulio Holokausto forumas nebūtų įsitraukęs į politines kovas Kremliaus pusėje.

Viskas tikriausiai prasidėjo nuo to, kad Lenkija, reaguodama į Rusijos agresiją Ukrainoje, suprato, kad kviesti agresorių V.Putiną į oficialius Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo metinių renginius (juos pati Lenkija aukščiausiu lygiu rengia kasmet) būtų diplomatinė kapituliacija. Juo labiau, kad tuo metu V.Putinui rankos spausti ir savo draugijoje jo priimti nenorėjo ir kiti pasaulio lyderiai, tarp jų ir JAV.

Tačiau atvirai velti Holokausto atminimo renginį į politines kovas Varšuva taip pat nenorėjo. Todėl rado pusinę išeitį. Oficialių kvietimų nebuvo siųsta niekam – tik žodiniai. Taip išvengta V.Putino oficialaus nepakvietimo demaršo, bet tikėtasi (beveik viešai), kad V.Putinas neatvyks. Jis ir neatvyko, bet Lenkijai to neatleido. Prieš Varšuvą jau tuomet visu pajėgumu paleista Kremliaus dezinformacijos mašina.

Be to, kokia staigmena – ketvirtasis Pasaulio Holokausto forumas, nors ir oficialiai skirtas tam pačiam Aušvico-Birkenau mirties stovyklos išvadavimo metinių paminėjimui (taip skelbiama net oficialiame organizacijos tinklapyje), 2015 metų sausio 26-27 d. jau surengtas ne Krokuvoje, o Čekijos sostinėje Prahoje. Čia sukviesti 25 Europos valstybių parlamentų pirmininkai (dalyvavo ir tuometė Lietuvos parlamento pirmininkė Loreta Graužinienė) bei tikrai daug iškilių visuomenės veikėjų iš viso pasaulio.

Maža ir to, Jungtinės Valstijos iš esmės viešai (su pareigūnų citatomis pasaulinės agentūros „Bloomberg“ rašinyje) stojo į Lenkijos pusę.

Nors, užuot išvadavimą minėję tragedijos vietoje, forumo dalyviai simboliškai dar pagerbė Terezino koncentracijos stovyklos (ji įkurta 1941 lapkričio 24-ąją, o išvaduota 1945 gegužės 8-ąją) aukas. Tiesa, daugiau forumas vyko be didesnių nesklandumų ar politinių priešpriešų.

Tačiau 2020-aisiais V.Putinui to jau neužteko. Viskas prasidėjo dar 2019-ųjų pradžioje, kai Aušvico-Birkenau memorialas-muziejus, kuris visuomet yra formalus atminimo renginių Lenkijoje organizatorius, paskelbė apie pasiruošimą „ypatingoms metinėms“. Organizatoriai neslėpė ketinimų sukviesti tiek įtakingiausius pasaulio lyderius, tiek iki šiol gyvus Holokaustą išgyvenusius žmones.

V.Putinas, ko gero, nusprendė, kad negali rizikuoti būti nepakviestas į tokį renginį. Juo labiau, kad Lenkija jau 2019 metų kovą viešai pareiškė, kad nekvies V.Putino į Antrojo pasaulinio karo pradžios 80 metinių minėjimą Lenkijoje. Būtent tada, o ne tik kai tai visame pasaulyje išgarsino „istorijos mokytojas“ V.Putinas, prasidėjo ir sistemingas Lenkijos, kaip tariamos istorijos perrašinėtojos, puolimas.

Liepą Europos Parlamente Lietuvos atstovų iniciatyva prasidėjo rezoliucijos, skirtos 80-osioms Ribbentropo-Molotovo pakto bei Antrojo pasaulinio karo pradžios metinėms rengimas, kuris tikrai nebuvo toks slaptas, kad apie šiuos ketinimus nebūtų sužinojęs Kremlius. O juk rezoliucijoje, kuri galiausiai priimta rugsėjį, lygiagrečiai įvertinti tiek nacistinio, tiek komunistinio režimų nusikaltimai. Maža to, joje reiškiamas susirūpinimas, kad būtent Kremlius klastoja istoriją.

Todėl V.Putinas realiai galėjo pajusti, kad „didvyriškos Rusijos, išgelbėjusios pasaulį nuo nacizmo“ naratyvas pradeda slysti jam iš rankų. O juk tai – net režimo pamatų stabilumui gyvybiškai svarbus įvaizdis.

Visos šios aplinkybės yra reikšmingos bandant suprasti, iš kur V.Putinui kilo toks „istorijos mokytojo“ įkarštis. Tačiau jos svarbios ir įvertinant tai, jog praėjusių metų rugpjūčio pabaigoje V.M.Kantoro vadovaujamas Pasaulio Holokausto forumo fondas staiga paskelbė, kad penktasis Pasaulio Holokausto forumas bus rengiamas Izraelyje ir iš esmės taps alternatyviu renginiu Lenkijos rengiamam „ypatingam minėjimui“ Aušvico-Birkenau mirties stovykloje.

Sumanymas – visiškai paprastas: nors tarp renginių – vos kelių dienų tarpas, į Izraelį turi atvykti bent jau ne mažiau aukščiausio lygio svečių negu į Lenkiją. O tarp jų vienas svarbiausių – V.Putinas. Galima neabejoti, kad maždaug tokia užduotis buvo suformuluota V.M.Kantorui. Beje, svarbu paminėti, šis verslininku ir filantropu save vadinantis asmuo Šveicarijos žvalgybų buvo įvardintas, kaip Rusijos specialiųjų tarnybų priedangos firmų šalyje steigėjas. Taigi, galima manyti, kad užduotis vykdyti moka.

Manote, kad čia – tik mano „pamąstymai“? Tuomet žinokite, kad kai kurios Rusijos dezinformacijos priemonės tiesiai ir be jokių užuolankų įvardija, kad visa tai, kas dabar vyksta dėl Holokausto minėjimo ir Lenkijos, yra V.Putino kerštas šiai šaliai už visas padarytas nuoskaudas. Ir esą, galima laukti „dar ne to“.

Manote, kad ir šiuo atveju neverta tikėti (kitais tai tikrai neverta) Rusijos dezinformacijos priemonėmis? Tada paklausykite ką teigė pats Holokaustą išgyvenęs buvęs Izraelio ambasadorius Lenkijoje ir buvęs Jad Vašemo muziejaus, kartu su V.M.Kantoru rengiančio penktąjį Pasaulio Holokausto forumą, vadovas Shevahas Weissas. Bent jau dėl to, kad forume nutarta suteikti galimybę kalbėti V.Putinui, bet nesuteikti – Lenkijos prezidentui Andrzejui Dudai, jis tiesiogiai kaltino V.M.Kantorą. Maža to, šiame kontekste jis kalbėjo net apie „prekybą istorija“, kurią esą vykdo V.M.Kantoras.

Ir Sh.Weisso balsas toli gražu nėra vienišas. Bent jau po to, kai A.Duda dėl jam nesuteiktos galimybės kalbėti forume atsisakė į jį atvykti, Izraelyje net pats forumas pradėtas vertinti labai prieštaringai. Ir, beje, dėmesys ar kaltinimai nukrypo ne į Lenkiją, o būtent į V.M.Kantorą. Net pačiame Izraelyje jis kaltinamas bandymu sugadinti (V.Putino naudai) vos tik pradėjusius stabilizuotis Izraelio ir Lenkijos santykius. O Izraelio lyderiai dėl vienų ar kitų priežasčių esą tokiems V.M.Kantoro užmojams pasiduoda.

Visa tai aplinkybės, kuriomis sprendimą turėjo priimti G.Nausėda.

Ypač iškalbingas buvo vieno komentaro dienraštyje „Haaretz“ pavadinimas: „Už Izraelio kapituliacijos prieš Putino revizionizmą dėl Antrojo pasaulinio karo slepiasi purvina politika“.

Maža ir to, Jungtinės Valstijos iš esmės viešai (su pareigūnų citatomis pasaulinės agentūros „Bloomberg“ rašinyje) stojo į Lenkijos pusę. Kita vertus, V.Putinas prieš pat Pasaulinį Holokausto forumą viešai pažadėjo „užčiaupti prakeiktą burną“, tiems kas neva klastoja istoriją. Kaip ir kokiais kaltinimais svaidydamasis jis gali tai pamėginti daryti, turbūt girdėjome per jo neseną paskaitą” NVS lyderiams.

Visa tai aplinkybės, kuriomis sprendimą turėjo priimti G.Nausėda. Ir klausimas nebuvo vien tik tas, ar mes tokiomis aplinkybėmis turėtume stoti petys petin su savo sąjungininke Lenkija ir net JAV, ar su V.M.Kantoru ir V.Putinu.

Tiesa, šis klausimas labai svarbus – ypač po to, kai Lietuvos diplomatija užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus lūpomis viešai pažadėjo kartu su Lenkija „duoti atkirtį Rusijos bandymams „perrašyti istoriją“.

Tačiau negalime juk pamiršti, kad V.M.Kantoras asmeniškai bandė prisidėti ir prie Lietuvos istorijos perrašinėjimo, viešai gindamas ir globodamas Rūtą Vanagaitę. Tad ar galėjome patys legitimizuoti ir tokią jo veiklą prieš mus aukščiausio Lietuvos pareigūno dalyvavimu jo rengiamame, bet V.Putino užsakytame šou?

O juk niekas negalėjo atmesti tikimybės, kad arba pats V.M.Kantoras, arba V.Putinas išnaudos jiems suteiktą tribūną ir niekuo nepagrįstiems kaltinimams prieš Lietuvą. Ir net atsakyti jiems nebus jokios galimybės.

Tačiau reikia pripažinti, kad G.Nausėdos sprendimas toli gražu nebuvo lengvas. Maža to, jam tikrai reikėjo drąsos. Pirmiausia dėl to, kad pačios Lietuvos santykis su Holokaustu, pripažinkime, – vis dar prieštaringas. Tiek tarptautinės bendrijos akyse, tiek ir šalies viduje.

Vien dėl to priimti sprendimą atšaukti jau priimtą kvietimą, ypač, kai į renginį nepaisant visų išvardintų jį supančių prieštaravimų, turi atvykti JAV viceprezidentas, Prancūzijos ir Vokietijos prezidentai ir dar daugybė tokio rango politikų, buvo tikrai nelengva. Štai kodėl tokiam sprendimui tikrai reikėjo drąsos ir už ką tikrai verta pagirti tiek prezidentą G.Nausėdą, tiek visą šalies diplomatiją.

Taigi, Holokausto aukų pagerbti atvyks net ne vienas, o abu aukščiausi Lietuvos vadovai.

Juo labiau, kad šį kartą sprendimas buvo ne tik, bent jau mano manymu, vienintelis teisingas ir drąsus, bet ir tikrai sumanus. Prezidentas ne tik atšaukė savo sprendimą vykti į Pasaulio Holokausto forumą Izraelyje, bet iš karto pareiškė, kad pagerbs aukas Aušvico-Birkenau memoriale. Maža to, Izraelyje Lietuvai atstovaus Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Taigi, Holokausto aukų pagerbti atvyks net ne vienas, o abu aukščiausi Lietuvos vadovai.

Taip visiškai užsitikrinama, kad bet kokie kaltinimai nepagarba Holokausto aukoms ar Kremliaus noras lipdyti bet kokias panašias etiketes skambės mažų mažiausiai juokingai. Be to, galima neabejoti, kad Varšuva tikrai įvertins tokį Lietuvos solidarumą.

Kita vertus, į Izraelį vyks Seimo pirmininkas V.Pranckietis. Ir, nors diplomatijoje toks vadinamasis „atstovavimo rango sumažinimas“ yra daugiau negu aiškus signalas dėl Lietuvos požiūrio į visus Pasaulio Holokausto forumą supančius prieštaravimus, tuo pačiu tai – ir pagarbos ženklas mūsų sąjungininkui Izraeliui, kurio prezidento kvietimą oficialiai jau buvo priėmęs G.Nausėda.

Tikrai atrodo, kad, iš kurios pusės bežiūrėtum, tai yra kone optimalus sprendimas.

Ir dar – net jei pripažinsime, kad bent jau pagrindinis Kremliaus žaidimas tikrai buvo ne prieš Lietuvą, o prieš Lenkiją, dvikovos G.Nausėda – V.Putinas rezultatas vis tiek yra 1:0. O tuo tikrai ne tik galima, bet ir reikia pasidžiaugti.

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min