Dabar po gaisro mus žino visi. Gal net atsimins, kad zonoje, kuri daugiau ar mažiau paliesta gaisro, gyvena daugiau negu 60 000 žmonių. Ir supras, kad tikriausiai yra daugiau negu viena parduotuvė.
Gaisro metu lankiausi savo mieste. Mano namai yra maždaug už 6 kilometrų nuo gamyklos, kitame miesto pakraštyje.
Kai sužinojau apie nelaimę, neatrodė, kad tai jau kažkas tokio labai rimto. Na taip, dega padangos, bet visa tai kažkur toli nuo mano namų ir mano šeimos. Nieko gero, bet kai gaisras tėra foninė informacija miesto savivaldybės „Facebook“ paskyroje greta kasdieniškos informacijos, veikia mokyklos, gaisras nebeplinta, atrodo, kad čia nėra nieko labai baisaus. Rūpėjo kaip jaučiasi šeimos nariai, bet savaitgalį grįžau į Alytų ramia širdimi, galvodamas, kad padėtis nėra tragiška.
Jeigu oro kokybė iš tikrųjų nekelia susirūpinimo, koks tikslas rekomenduoti riboti patalpų vėdinimą?
Rimtesni dalykai prasidėjo nuo šeštadienio, ketvirtosios gaisro dienos. Apie 11 valandą į telefonus gavome informaciją, kad vėjas sukasi link miesto ir rekomenduojama niekur neiti iš namų. Vakarop atsidariau miesto savivaldybės „Facebook“ paskyrą ir skaitau, kad prognozuojama, kad vėjo kryptis keisis ir gaisro dūmus link miesto pūs maždaug nuo 18 valandos.
Kyla klausimas, kiek žmonių, kurie galbūt nesinaudoja socialiniais tinklais arba tiesiog nepagalvojo ten ieškoti informacijos, prasėdėję namie per saugesnį laiką išėjo į lauką būtent tada, kai buvo pavojingiausia? Taip, toks perspėjimas yra geriau negu jokio, bet jis praktiškai klaidinantis. Tai buvo pirmas signalas, kad ne viskas taip gražu, kaip atrodo, ir padėtis kontroliuojama prastai. Vėliau gaisro laikotarpiu laiką saugiai leidau Vilniuje, bet Alytaus aktualijas sekiau nuolat ir nuotaika dažnai bjurdavo.
Vidaus reikalų ministerija itin sužibėjo trimis dienomis per anksti paskelbusi apie gaisro pabaigą, o dujokaukės ugniagesius pasiekė tik šeštosios gaisro dienos vakare. Jų buvo 150 mažiau negu prašė savivaldybė – trūkstamas miestas įsigijo pats. Kartais mintyse nevalingai kildavo minčių – jeigu panaši nelaimė vyktų krašte, kuris palankiau nusiteikęs Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA-KŠS) atžvilgiu, kokia tada būtų ministerijos reakcija?
Beveik visą laiką girdėdavome raminančią informaciją dėl oro taršos lygio. Tačiau rekomendacija palikti langus atdarus ne daugiau negu penkioms minutėms, vyravo visą kovos su gaisru laiką. Jeigu oro kokybė iš tikrųjų nekelia susirūpinimo, koks tikslas rekomenduoti riboti patalpų vėdinimą? Galiausiai, žmonės labiau pasitiki savo uosle negu tyrimų rezultatais. Daug tikinčių, kad jie buvo dirbtinai sušvelninti. Sąmokslo teorijas mėgstu tik Umberto Eco kūriniuose, o ne gyvenime, bet jeigu kada nors iš tikrųjų paaiškės, kad gyventojų uoslė buvo patikimesnė negu tyrimų duomenys, tai bus labai liūdna diena mūsų valstybei.
Trūko išsamesnės informacijos dėl maisto saugos. Detalesnė ji atsirado tik kai praėjo savaitė nuo gaisro pradžios. Ar tikrai nebuvo įmanoma anksčiau ištirti pieno mėginių? Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika sako, kad reiks užtikrinti, jog užteršti produktai nepatektų į rinką. Tačiau neabejotinai iš ūkininkų surinktas pienas jau yra rinkoje. Tikėtina, kad kol pieno produktai pasiekia vartotojus, jie yra saugūs – įmonės paprastai jį supirkinėja visoje Lietuvoje, neapsiribodamos atskirais regionais, tačiau kol nėra aiškių atsakymų, tol žmonės nenuraminti.
Dar įdomiau su švietimo įstaigų veikla. Mokyklos pirmąsias tris gaisro dienas veikė pilnu pajėgumu. Pamokos nebevyko nuo spalio 21-osios, padėtis nepakito net tada, kai dūmų paskutinėmis gaisro dienomis buvo ženkliai sumažėję. Draudimas lauke prekiauti vaisiais ir daržovėmis pirmą kartą viešai paskelbtas tik šeštąją gaisro dieną.
Man labai nepatinka, kad apie galimą nelaimę Astrave dažnai kalbama būsimuoju laiku, o ne tariamąja nuosaka.
Net ir peržvelgus savivaldybės „Facebook“ paskyrą susidaro įspūdis, kad iki šeštadienio (ketvirtosios gaisro dienos) nebuvo suvokiama, kokio rimtumo įvykis vyksta – daug pašalinės informacijos ir netgi nebūtų galima teigti, jog dominavo informacija apie gaisrą. Tarsi gaisras tebūtų vienas iš daugelio mieste vykstančių dalykų.
Geriau vėliau, negu niekada. Tik meras nuosekliai nuo gaisro pradžios nebandydamas dirbtinai švelninti situacijos dalinosi informacija. Gal kartais per daug emocingai arba paskubėdamas su išvadomis. Tačiau jį galima suprasti ne tik kaip politiką, bet ir žmogų – gyvena visai netoli nuo gaisro vietos ir turi mažamečių vaikų. Dabar jis miesto didvyris. Jeigu norės, turbūt galės tapti miesto malinausku. Tikėkimės, kad nenorės.
Pagrindinė pamoka yra ta, kad Lietuva dar nėra tinkamai pasiruošusi tokioms nelaimėms. Man labai nepatinka, kad apie galimą nelaimę Astrave dažnai kalbama būsimuoju laiku, o ne tariamąja nuosaka. Mes nepasmerkti, bet turime būti gerai pasiruošę ir žinoti, ką turime daryti blogiausiu atveju. Kad nereiktų staiga daryti viešųjų pirkimų viduryje nakties ar tikrinti licencijų tų, kurie teikia maistą gelbstintiems.
O aš labai tikiu, kad vienas žaliausių Lietuvos miestų išspręs visas problemas. Kad oras kiekvieną kartą sugrįžus bus vis švaresnis ir bus galima grįžti į normalų gyvenimą. Noriu, kad vis daugiau žmonių ne tik pravažiuotų vienintele miesto gatve, kurią pamato vykstantys į Lenkiją iš Vilniaus. Bet atrastų mūsų parkus, žaliąsias erdves, tobulėjančias maitinimo įstaigas. Ir pasitikėtų savo valstybės gebėjimais tvarkytis ekstremaliose situacijose. Bet valstybei tą pasitikėjimą dar reiks atkurti.
Matas Baltrukevičius yra politologas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vadovas.
