Dabar populiaru
Publikuota: 2020 balandžio 30d. 08:00

Mažvydas Karalius: Dviejų tiesų kasdienybė

Mažvydas Karalius „Žmogus senas negali niekur eiti“, – skėsčiojo TV3 eteryje prieš savaitę automobilyje sėdintis vyriškis, o jam moteris antrino, kad, suprask, reikia keisti Konstituciją, jei valdžia nori, kad mes sėdėtume namuose, saviizoliacijoje, slėpdamiesi nuo dabar jau pavojingesnio išorinio pasaulio. Viskas per tą nelemtą infekciją, kurios nei kas laukė, nei kas kvietė. O ji atėjo ir visų gyvenimus apvertė aukštyn kojom. Tačiau išeitis, pasirodo, labai paprasta: viską suvaldysime, jei pakeisime pagrindinį mūsų įstatymų rinkinį, kuriuo vadovaudamiesi iriamės per kasdienybę. Visi bus ramūs.

Įdomus būtų mūsų gyvenimas, jei Konstitucijoje būtų parašyta išlyga, kada būtina sėdėti namuose. Tarsi atsakydamas tai moteriai pasakysiu, kad Šiaurės Korėja prieš gerą penketą metų buvo draudusi sarkazmą, kuriuo prisidengdami vietiniai gyventojai šypsodamiesi besdavo pirštu į valdžią. Gal kiek persūdytas palyginimas, bet absurdo mastu jis – lygiavertis.

Menu, prieš gerą penketą metų vyko balsavimas dėl Konstitucijos pakeitimo dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Bijota, kad prisipirks visi iki kaklo lietuviškų hektarų, o lietuviams tos žemės, kuri dūla nedirbama ir apleista, neužteks. Bet užteko sveiko proto anuomet prie balsadėžių neateiti. Kaip viskas pasikeitė? Užsieniečiai neužvaldė Lietuvos žemelės.

Nesu konstitucinės teisės ekspertas ir teisės ekspertas apskritai, bet kaip pilietis manau, kad didžiausia mūsų, kaip visuomenės, problema yra neišmanymas. Tikiu, kad jei geriau išmanytume, kokios yra mūsų, kaip piliečių, teisinės galimybės bei pareigos, suvoktume, kaip veikia šalies valdžios organų aparatas, nekiltų tokių keistų pasiūlymų.

Tačiau jie kyla. Blogiau yra tai, kad už jų visada kas nors slypi – kyšo kieno nors ausys. Ir dažniausiai tai būna žmonės – skiepų kiguoliai ar zizai, konspiracijų juraičiai ar vaišvilos ir pan. – kurie tariama tiesa žongliruoja į faktus per daug nesigilindami. Tačiau darydami vieną svarbų ir kenkėjišką dalyką – žaisdami mūsų emocija.

Emocija šiandieniniame pasaulyje glaudžiai susijusi su tiesos interpretavimu. Dabar, kai nuolat skubame, net ir šiuo karantino laikotarpiu, nepakanka laiko ieškoti informacijai, kuria galėtume kliautis kasdienybėje, kaip pamatu mūsų diskusijoms ir tarpusavio pašnekesiams. Esame per daug linkę tikėti kitais, pasitikėti kalbomis, kurias girdime. Ir dažnai tos kalbos atliepia mūsų savijautą – jei mes esame nepatenkinti savo padėtimi visuomenėje ar savo finansine situacija, užuot pažvelgę į save iš šalies ir įvertinę, kodėl taip nutiko, neretai galime pasiduoti emocijai, kad dėl visko kalti kiti, bet ne mes patys.

Suprask, nepavyko patekti prie to gandais apipinto valdžios lovio.

Galbūt buvo neaiškiai komunikuota? Dabar taip madinga sakyti: likome ne taip suprasti. Bet kaip reikia suprasti tinkamai?

Gerbiami psichologai, būkit geri ir mielaširdingi mūsų visuomenei, dažniau dalinkitės mūsų, žmonių, klaidomis ir aiškinimais, kodėl mes elgiamės vienaip ar kaip. Tai būtų puiki investicija į mūsų pačių supratimą ir net, sakyčiau, susipratimą.

Tiesa dabar yra virtusi spekuliacijų objektu – ji suvokiama taip, kaip palanku tam, kuris bando aiškinti tiesą. Galime galvoti, kas iš tiesų tiesa tokiose faktų diskusijose yra apskritai, bet, regis, esame sutarę, kad pasitikime tais, kuriuos vadiname specialistais ir jų tariamu žodžiu. Tais žmonėmis, kurie visą gyvenimą skiria vienos ar kitos disciplinos analizavimui ir tyrinėjimui – juk mes visi negalime visko išmanyti puikiai – tikime, ką jie mums sako.

Visgi visas mūsų bendravimas yra paremtas pasitikėjimu.

Bet neretai atsitinka, kad tiesa pradedama spekuliuoti – taip gimsta visokios teorijos, kurias nuvyti gali tik folijos kepurė ar dar koks nors kitas interneto žmonių juokelis. Kitaip tariant, mes žmones, kurie spekuliuoja sau naudinga tiesa – išjuokiame. Bet iš tiesų mes juokiamės ne iš jų – mes juokiamės iš savęs ir savo nesugebėjimo bendrauti tarpusavyje ir suvokti, kur yra mūsų, kaip visuomenės, trūkumai.

Juokiamės besdami pirštu, bet iš tiesų turėtume suprasti, kad kažkur buvo padaryta klaida, kad šie žmonės suabejojo tiesa, kurią skleidžia žmonės, gyvenimą paskyrę situacijos analizėms.

Galbūt buvo neaiškiai komunikuota? Dabar taip madinga sakyti: likome ne taip suprasti. Bet kaip reikia suprasti tinkamai?

Suvokiame tai, ką išgirstame iš kitų. Bet kokia sukelta abejonė pasėja dar didesnę abejonę visuomenės ateitimi, abejonę mūsų visų ateitimi.

Situacija sukuria du tiesos frontus. Viename jų stovi emocija, kitame – faktai.

Bet kokie su realybe prasilenkiantys pasiūlymai dėl mūsų visuomenės gerovės kūrimo yra ne kas kita, kaip mūsų blogasis atspindys. Noras tiesą dalyti į dvi dalis.

O jei nesugebame susitarti dėl to, kas yra tiesa, kaip galime susitarti dėl gerokai paprastesnių dalykų?

Atsakymas, regis, aiškus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min