Visas šias valstybes jungia vienas akcentas – žmogaus teisių ignoravimas. Anaiptol tai nėra vienintelės pasaulio valstybės, į žmogaus teises žiūrinčios kaip velnias į kryžių.
Keistas žvilgsnis primena situaciją Lietuvoje, kur neva ginamos žmogaus teisės, bet homoseksualas Marijos žemėje nėra laikomas žmogumi. Tad kas jis?
Nereikia stebėtis. Taikių demonstracijų metu politikai spjaudydamiesi ir rėkdami primena avinų bandą, o jiems pritariantieji, grieždami antruoju smuiku, rankose pasiruošę laikyti ne tik plakatus, su grėsmingai šūkiais, bet ir šakes ar deglus. Brutalumą menantis viduramžių elgesys. Kitaip nepavadinsi. Vertėjo prisiminti šias homoseksualų eitynes, nes „didvyriai“ politikėliai, kurie pavyzdingą elgesį turėtų demonstruoti ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir visai Europai, spjovė į žmogaus teises ir dabar varsto teismų duris ir it studentai ieško sąvokos „žmogaus teisės“ apibrėžimo.
Tačiau kalbas apie homoseksualų teisių niekinimą perspjauna mirties bausmės egzekucijos. Paskutiniu metu, ypač paaštrėjus konfliktui Garliavoje, teko išgirsti gyventojų pamąstymų, kad šią bausmę reikia įvesti ir Lietuvoje. Neva – pakarti visus pedofilus.
Ir be Marijos žemės gyventojų yra kam budeliais būti.
676. Mažiausiai tiek mirties bausmių buvo įvykdyta 2011 metais visame pasaulyje. Tokius duomenis paskelbė nevyriausybinė organizacija „Amnesty International“. Ir nors Žemėje gyvena 7 milijardai žmonių, šios 676 mirties bausmės santykinai yra nepaprastai didelis skaičius. Turėkim omenyje, kad yra atliktos mažiausiai 676 bausmės, nes, pavyzdžiui, Kinija atliktų mirties bausmių skaičiaus neskelbia (manoma, kad jis yra nepaprastai didelis ir viršija viso pasaulio kartu sudėjus), nėra žinoma, kiek mirties bausmių buvo atlikta per revoliucijas ir sukilimus Libijoje, Sirijoje ir Jemene.
Tačiau žinomas vienas itin kontroversiškas faktas – didžioji demokratijos ir žmogaus teisių vėliavnešė JAV 2011 metais buvo penkta pagal įvykdytų mirties bausmių skaičių. „Svajonių šalyje“ taip nubausti 43 asmenys. Supervalstybė, įsijautusi į mokytojos vaidmenį, grūmoja kumščiu Kinijai, Rusijai ir skatina jas laikytis žmogaus teisių. Bet jausdama lyg esanti visa galva aukštesnė, ima ir pati nugalabija kelias dešimtis žmonių.
Mirties bausmės egzistavimas prašyte prašosi į įstatymus grąžinti ir kitą „stebuklingą“ nuobaudą – už pavogtą daiktą nukirsti ranką, kaip senų senovėje.
XXI amžiuje kalbos apie mirties bausmės egzekucijas primena istorijas apie indulgencijas, eretikų ir žydų persekiojimus ar tautas, vadinančias save arijais. Beveik visa tai atspindi viduramžių laikus. Norite garsiai pareikšti, kad žmogus per kelis šimtmečius nė menkiausio centimetro nepasistūmėjo į priekį ir liko brutalaus elgesio ištroškusiu individu? Nesitiki. Nors britų rašytojas Aldous Huxley pritartų sakydamas, kad mūsų visų laukia antiutopiška ateitis.
Prisiminkim istoriją. Mirties bausmių vykdymas buvo it šventė kaimo ar miesto bendruomenei. Net vaikai, kuriuos dabar saugome nuo neigiamos įtakos, anais laikais džiaugdavosi išvydę, kaip kojas pakrato koks nors nevidonas.
Viskas lyg iš Sovietų Sąjungos ir Josifo Stalino laikų – nėra žmogaus, nėra ir problemos.
O kokią teisę turime kitą žmogų pasiųsti myriop?
Viduramžiais raganavimu įtartus piliečius tikrindavo mesdami į vandenį surištus kaip katinus maiše: jei išsivaduos – eretikas, jei ne – tokia Dievo valia.
Dabar visas sambrūzdis prieš mirties bausmę traktuojamas kaip įstatymo nuostata.
Norvegijoje „pasilinksminęs“ fundamentalistas, Tulūzoje visus bauginęs teroristas. Tai bene garsiausi pastaruoju metu žmonės, kurie pasaulio gyventojų apibūdinti kaip verti mirties bausmės. Jau šių metų kovo pradžioje Japonijoje mirties bausmė buvo atlikta trims serijiniams žudikams, o šalies teisingumo ministras Toshio Ogawa pareiškė: „Šiandien buvo įvykdytos trys mirties bausmės. Aš įvykdžiau savo užduotį.“ Skamba kaip Dievo vietininko Žemėje tariami žodžiai.
O sprogdinimo Minsko metropolitene kaltinamiesiems atlikus mirties bausmę Europa sujudo ir pasmerkė šį žingsnį. Vėliau numojo ranka, Baltarusijoje tai įprasta praktika. Tačiau, kuomet „sesė“ JAV myriop siunčia kaltą ar nekaltą žmogų – Europa tyli.
Besaikis kraujo ir keršto troškimas griauna visas per amžius nusistovėjusias dogmas. Iš viduramžių barbarų virstame XXI amžiaus barbarais, už nugaros palikę evoliucijos pamokas. Ir tai nėra susiję su „pragariškais“ nusikaltimais, kurių autoriai verti mirti ir būti išniekinti. Viskas susiję su pamatiniu klausimu – kokią teisę mes turi atimti kitam gyvybę?!
Įsitikinimas, kad visi nevidonai nusipelnė bausmės, nieko vertas, nes tuomet visus vagis ir valkatas siųskime myriop. Ir kas pasikeis? Grįšime prie pradžių pradžios: persekiosime žydus, eretikus ir bažnyčioje pirksime indulgencijas (galbūt pavyks už dviejų kainą įsigyti tris).
Mirties bausmės egzistavimas prašyte prašosi į įstatymus grąžinti ir kitą „stebuklingą“ nuobaudą – už pavogtą daiktą nukirsti ranką, kaip senų senovėje.
Verčiau giliau pažvelkim į tai, kaip formuojama mūsų visuomenė, tada bus galima prisiminti, kad mirties bausmės egzekucija yra ne problemos sprendimo būdas, bet atsitraukimas nuo jos. Kokią visuomenę formuojame, kiek pastangų į moralės ir vertybių ugdymą įdedame, tokias nuobaudas pasaulyje ir turime.
Ar turėdami brutalumo persmelktus įstatymus mes galime vadintis žmonėmis?
