Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 14d. 09:01

Mažvydas Karalius: Mūsų džiaugsmai ir vargai

Mažvydas Karalius Mūsų šalyje, o gal net visame pasaulyje, fiksuojamas empatijos stygius. Blogiau, kad tai buvo galima justi dar prieš kelerius metus, o gal ir dar anksčiau – sunku pasakyti, kada ji sunyko ir užleido vietą egoizmui. Tačiau net ir tai nėra blogiausia, nes kai empatija persipynė su egoizmu, gimė toks požiūrio į visuomenės narius darinys, kuris tapo tikrai prastu kokybės ženklu – perdėtu cinizmu.

Bet kaip pavadinti situaciją, kai mums, šalies gyventojams, skelbiama, kad reikia saugotis koronaviruso, o mūsų prezidentas nepaisydamas saugumo rekomendacijų braunasi į minią žiūrėti krepšinio rungtynių? Kaip pavadinti tuos laiškus ir skambučius, kurie užplūdo redakcijas, ir kuriuose žmonės nežino kaip elgtis su kaimynais, draugais, giminėmis, grįžusiais iš viruso rizikos zonų ir nepaisančiais rekomendacijų izoliuotis, o vietoje to besišypsančiais, kad jie yra esą tikrai sveiki? Galų gale, kaip pavadinti jūsų pažįstamus, kurie grįžę iš užsienio šiuo įtemptu laikotarpiu nesukdami galvos keliauja į darbo vietą pamiršę apie karantiną ir bendrą visų saugumą?

Kaip?

Kitaip, nei neempatiškais egoistais, aš pavadinti negaliu.

Prancūzas Rudy Gobert'as, kuris tapo pirmu koronavirusu užsikrėtusiu NBA žaidėju, savaitės pradžioje dar juokavo apie šią ligą – po spaudos konferencijos linksmai nusiteikęs krepšininkas lietė visus mikrofonus, stalą, prie kurio sėdėjo – tyčia. Galiausiai, po keleto dienų, sužinojęs, kad serga virusu, visų atsiprašė. Ironiška, tiesa? Kaip pavadinti tokį elgesį? Naivumu?

Dukart ironiška tai, kad po naujienos apie R.Gobert'o susirgimą NBA ilgai netrypčiojo vietoje ir paskelbė, kad sezonas stabdomas. Kitaip nei Europoje, kur tūkstančius žmonių sukviečiančios krepšinio rungtynės tęsėsi, nors virusas buvo paplitęs gerokai plačiau nei JAV. Tačiau po prancūzo susirgimo visi atkuto – pradėjo skelbti naujienas apie pertraukas sporto sezone. Pertraukas tuomet, kai virusas jau įsibėgėjęs. Kaip pavadinti šią situaciją? Kaip apibūdinti pranešimu, kad dėl šio neatsargaus rungtynių organizavimo dabar matome naujienas apie virusi užsikrėtusius sportininkus? Vėlgi – naivumu, egoizmu, šioje situacijoje pritaikyti frazę „viską valdo pinigai“?

Jei viską valdo pinigai, kas tuomet valdo Kauno „Žalgirio“ klubą? Šalyje skelbiama rekomendacija vengti masinių renginių norint apsaugoti mus, gyventojus, nuo galimo ligos plitimo, kuris gali virsti naująja Italija, net ir Vokietijos atvejis virstų chaosu, o laikinosios sostinės klubas dejuoja apie galimą biudžeto skylę ir slepiasi nuo atsakomybės prieš pačius savo gerbėjus. Kaip tuomet įvardinti tai?

Egoizmu? Naivumu? Kvailyste?

Bandau suprasti žmones, ieškoti jų požiūrio kampo, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, bet nesuprantu – nerandu jokių atsakymų. Kaip sveikoje visuomenėje, kurioje tokiose situacijose, kai esame nepaprastai jautriai susiję vieni su kitais, galime būti tokie neempatiški ir tokie egoistiški? Žodį „sveikoje“ sakinyje vartojau neatsitiktinai, nes, mano galva, tokioje bendruomenėje turėtume visi atsakingai suvokti, kur yra mūsų grėsmės. Kur yra mūsų taškai, kurie gali paversti mus silpnais. Bet akivaizdu, kad sveikatos trūksta moraline prasme.

O gal tapome per dideliais cinikais?

Situacija prieš keletą dienų: Italijoje plinta virusas, iš židinio į Lietuvą skraido lėktuvai. Kaip tai pavadinti? Po to, kai Italija imasi griežtų priemonių, aviakompanijos paskelbia, kad po trijų dienų nutrauks skrydžius. Po trijų dienų. Kaip įvardinti šią verslo atsakomybę?

Žinoma, nereikia absoliutinti, ne visas verslas taip elgiasi, bet kaip įvardinti šį požiūrį į mūsų visų saugumą? O kaip apibūdinti požiūrį, kai servetėlės pabrangsta keletą kartų? Kas tuomet šioje situacijoje tampa naiviais kvailiais – mes, pirkėjai, ar taip besielgiantys pardavėjai?

Aš šiame keistame viruso laikmetyje pats nesijaučiu labai saugiai. Virusai mano asmeniniame pavojų vertinime yra žemoje vietoje. Aš suvokiu, kad tai yra vienas iš pavojų ir kad šį kartą jis kitoks – toks, su kuriuo niekas nežino kaip kovoti.Tai verčia kiek kitaip pasverti savo drąsą, savo empatiją aplinkai ir žmonėms, dar kartą pagalvoti, kiek asmeniniuose veiksmuose yra savojo egoizmo.

Ir štai dėl to aš nesijaučiu saugiai. Dėl mūsų pačių egoizmo ir empatijos kitam trūkumo. Dėl pačios visuomenės neatsakingo požiūrio į save – mes patys sau kenkiame, savo žalojame. Dėl savo naivios kvailystės.

O gal tapome per dideliais cinikais? Norime ciniškai numoti ranka ir herojiškai sakyti – velniop jus, negandos, niekas man nepakenks. Tik šis cinizmas pats iš savęs yra iškreiptas, nes norėdami ciniškai pasijuokti iš esamos situacijos, kuri pavojinga mums visiems, pirmiausia turėtume suvokti pagrindą, po kuriuo stovime – tvirtas jis ar jau skilinėjantis?

Taip beklausdamas esu ramus tik dėl vieno: šiuose egoistiškuose juokuose yra daugiau vargo nei paskatos šypsotis. Kaip ir visuomenėje daugiau egoizmo, nei pagarbos kitiems.

Pagarbos ir noro suprasti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

00:31
03:10
01:04

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min