Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 15d. 08:00

Mažvydas Karalius: Prašau, paaiškinkite man

Mažvydas Karalius Paaiškinkite man, prašau, nes nesuprantu aktualijų Lietuvoje esmės. Turiu daug klausimų, bet atsakymų nerandu. Stengiuosi ieškoti logikos kasdienybėje, bet dažnai ji tik nuveda į akligatvį. Tad čia pateikiu banalių klausimų popuri, kurių aš, kaip pilietis, nesugebu išgvildenti.

Per LRT „Panoramą“ mačiau reportažą, kaip klaipėdiečiai kovoja su policijos pareigūnų statomais „trikojais“. Ant dviračių tvirtina įspėjamuosius ženklus, kad vairuotojai būtų įspėti – žinotų, koks leistinas greitis, ir jo neviršytų. Pareigūnai į tai reaguoja ramiai – jei pastatomas dviratis neleistinai pagal kelių eismo taisykles, skiriama bauda.

Vienas klaipėdietis skundėsi, kad pareigūnai jam ir skyrė baudą. Kad vyras kelyje nevilkėjo ryškiaspalvės liemenės ar dėl kažko panašaus. Bet tai ne esmė, mat pagrindinė mintis – jis jautėsi neteisingai nubaustas. Nubaustas, kai tuo metu norėjo įspėti vairuotojus, jog kelyje yra pareigūnai, kurie dėl eismo dalyvių saugumo prižiūri eismą, nors vairuotojai ir šiaip turėtų vairuoti atsakingai. Suprantate? Buvo daug kalbų, kad pareigūnai dirba kaip senais laikais – pasislėpę krūmuose. Aš sau keliu klausimą – kodėl?

Šiuos klausimus galima pavadinti banalia emocija. Galima sakyti, kad ir hiperbolizuoju. Bet ar tikrai tokių klausimų sau nekeliate patys?

Kodėl greičio mėgėjų tykoti reikia lyg iš apkasų? Kodėl reikia apskritai juos gaudyti? Ir randu tik vieną atsakymą – galbūt dėl to, kad mes patys esame vis dar vaikai, įsijautę į suaugėlių gyvenimą? Saugumas kelyje yra judėjimo kelyje pagrindas. Kelių eismo taisyklės aiškiai apibrėžia tai, kaip ir patį suvokimą, kad greičio viršijimas didina eismo įvykio riziką.

Tuomet kodėl negalima laikytis nustatytų normų, kurios mums leidžia jaustis saugesniais? Kodėl reikia kovoti prieš tuos, kurie nori pažaboti nepaklusniuosius? O kodėl reikia reikalauti įspėjančiųjų ženklų, kur stovi greičio gaudytojai? Juokaujama, kad ir prieš vagystes reikėtų įspėti nelaimėlius ir pan. Bet kodėl visuomenėje vis dar gajus įsitikinimas, kad bandymas priversti žmogų laikytis nustatytos ribos, kuri apibrėžia mūsų saugumą pačioje visuomenėje, turi virsti kova, mat tai riboja laisvę? Kokią laisvę? Laisvę sukelti kitiems nesaugumo jausmą? Laisvę nusižengti? Laisvę jaustis pranašesniu prie kitus?

O gal viskas dėl to, kad esame kvailiai?

Premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas sakė, kad susisiekimo ministras Jasroslavas Narkevičius būtent toks ir yra – kvailys. O tokiu tapo, nes ėmė butą Seimo viešbutyje, nors tuomet disponavo nekilnojamuoju turtu sostinėje. Dėl šio ministro santykiai tarp Sauliaus Skvernelio ir prezidento Gitano Nausėdos pablogėjo. Premjeras sakė, kad šie santykiai primena žiemą. Akivaizdu, kad ji šaltesnė, nei kalendorinė Lietuvoje, nes trečiadienį prezidentas nepatvirtino ministro pirmininko patarėjo Luko Savicko ministru. Suprantama, kad prezidento ėjimą nulėmė asmeninė S.Skvernelio J.Narkevičiaus gynyba.

Mes prašome atsakomybės, bet kartu patys nuo jos bėgame.

Daug kalbame apie tą mistišką politinės atsakomybės kultūrą. O koks tai išradimas? Štai Daivos Ulbinaitės knygoje buvo rašoma, kad buvusios prezidentės Dalios Grybauskaitės laikais buvo suformuota tokia grybauskaitiška politinė kultūra. Bet kas tai, toji politinė kultūra?

Visais laikais lydėjo jausmas, o jį – politikų poelgiai, kad nesuvokiama, kada reikia sustoti ir prisiėmus atsakomybę užleisti kelią kitiems.

Tai banaliai juokinga, bet mane, kaip pilietį, neramina – kodėl sunku suvokti, kad politiniai postai neatperka ir neatpirks griuvusio visuomenės požiūrio? Kodėl politikoje nėra atsakomybės? Kodėl dėl visko reikia kaltinti oponentus? Klausimus galima vardinti ir toliau – puikiai suprantu, kad atsakyti į juos galima sakant, kad politiškai naudinga nukreipti dėmesį ir rasti atpirkimo ožį ir t.t.

Bet kodėl tuo ožiu dažniausiai turiu jaustis esantis aš pats? Kodėl man viduje yra gėda, kad ministras, praradęs prezidento pasitikėjimą šypsosi ir sako, kad jis niekur nekels kojos iš savo kabineto? Kodėl negalima ne tik deklaruoti, bet ir dirbti dėl šalies ateities? Kodėl reikia susitarimų dėl krašto apsaugos, švietimo? Kodėl? Ar tai neturėtų būti savaime suprantami tikslai?

Šiuos klausimus galima pavadinti banalia emocija. Galima sakyti, kad ir hiperbolizuoju. Bet ar tikrai tokių klausimų sau nekeliate patys? Tokių paprastų, esminių klausimų, kuriuos iškėlus norisi susiimti už galvos ir dar kartą garsiai ištarti – kodėl?

Stengiuosi ieškoti logikos kasdienybėje, bet dažnai ji tik nuveda į aklagatvį.

Ir man labai neramu, kad mes kaip visuomenė augame labai lėtai. Mes prašome atsakomybės, bet kartu patys nuo jos bėgame – norime, kad politikai būtų sąžiningi, o štai patys, pavyzdžiui, „trikojus“ medžiojame. Ir tai tik du pavyzdžiai, nekeliant daugiau klausimų apie valdančiosios koalicijos plūdurus toje politinėje absurdo jūroje ar nesugebėjimą išsivalyti nuotekų, kuriose visi smagiai murkdomės.

O kaltų nėra.

Aš labai norėčiau žinoti, kad klystu taip tardamas, bet pažvelgęs į viską iš šalies negaliu sakyti kitaip. Kur tuomet kasdienybėje slepiasi logika ir kodėl klausimai, o jei nepastebėjote, jie apie mus pačius ir mūsų elgesį, vis nesibaigia? Blogiausia, kad šie klausimai yra tokie banalūs, kad net neturėtų iškilti į viešumą. Morališkai sveikoje visuomenėje jie turėtų būti mūsų tvirtu suvokimo pamatu.

Bet jei esame kvailiai, tai gal tuomet viskas stovi savose lentynose?

Komentarai: 19

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min