Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Čia, dabar ir amžinybėje

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: „Gyvename ramiai ir saugiai“, juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tartum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs. Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. (1 Tes 5,1-5)

Ar apie laiką mąstome daug ar mažai, neišvengiamai susiduriame su laiko tėkme. Ir jei jaunesniems gyvenimas vis dar kupinas svajonių ir planų, nejučia ateina laikas, kai vis dažniau gyvenama prisiminimais ir jau nueito kelio vertinimu – kas buvo padaryta teisingai, o kur suklydome, suklupome, priimdami lemtingus sprendimus. Tuo pačiu gyvename laukimu – kas asmeninės laimės, kas gyvenimo pagerėjimo apskritai, kas savo triūso ir vargo vaisių.

Krikščionims didysis laukimas susijęs su susitikimu su Viešpačiu. Ar tai bus Jo atėjimas mums tebevaikštant šia žeme, ar po mūsų iškeliavimo, nėra taip svarbu.

Per daugelį Bažnyčios gyvavimo amžių vis randasi tokių, kurie mėgina apskaičiuoti, nuspėti Kristaus sugrįžimą, tačiau dar niekam nepavyko to padaryti.

Pats Viešpats apie „tos dienos“ metą mums nieko nepasakė. Lygiai taip mes nežinome (ir net nepagalvojame) apie savo iškeliavimo laiką. Ypač, jei nesame slegiami rimtos ligos, kol kas negyvename karinių konfliktų ar gamtinių stichijų zonoje.

Tad gyvenimas teka tarsi įprasta vaga: darbai, šeima, pomėgiai, lūkesčių įgyvendinimas. Į daugelį mūsų veiksmų sudėta daug svajonių ir vilčių, kurios keičia viena kitą.

Kadaise, praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, aukso vertę trurėjo vokiškų prekių katalogai, kuriuos vartydami daugelis su pavydu atsidusdavo, pagalvoję: o, kad taip būtų pas mus. Arba daugelio mūsų svajonė apie nevaržomą judėjimą po pasaulį – keliones, veiklą, keitimąsi patirtimi.

Tačiau tų, kurie svajojo bei kovojo, daugelis svajonių išsipildė. O gyvenimas vis dar, pasirodo, kupinas rūpesčių, planų bei iššūkių.

Tik tuo metu gyvenusieji gali tai prisiminti. Nepriklausomybės kartai tokios svajonės nesuvokiamos, ir tai gerai. Tačiau tų, kurie svajojo bei kovojo, daugelis svajonių išsipildė. O gyvenimas vis dar, pasirodo, kupinas rūpesčių, planų bei iššūkių.

Šiandien, kaip dar niekada žmonijos istorijoje, patiriame, ką reiškia informacijos srautas ir tos pačios informacijos patikimumo problema.

Kiekvienas vienaip ar kitaip dalyvauja globaliuose procesuose. Jei nedalyvauja, tai pagal savo supratimą bent budriai stebi, kas, kur ir kaip vyksta. Ir tūkstančiai pranešimų apie karus, virusus, įžymybių gyvenimus, mokslo atradimus, sąmokslo teorijas bei nuolaidas, pasiūlymus ir paskutinius šansus kažką įsigyti tarytum padaro mus visko dalyviais. Ir atrodo, kad tikrai gyvename. Jei ne visai taip, kaip norime, tai bent jau kaip visi.

Kad ir koks įtemptas būtų mūsų laikas, dvasine prasme mes didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame naktyje, lyg miegodami. Pasauliui, priešingai nei krikščionims, tai nėra aktuali tema, nes pasaulis gyvena tik čia ir dabar. Krikščionis gyvena čia, dabar ir tuo pačiu jau amžinybėje, nes ir dabartyje, ir amžinybėje jis gyvena su Kristumi. Taip bent turėtų būti.

Dievo Žodis mus moko, kad naktis yra gyvenimas be Kristaus. Visa, kas vyksta mūsų gyvenime, visa, kas mums maloningai dovanojama, yra Dievo meilės pasireiškimas, nes viso, ką turime – sveikatą, šeimą, darbus, gerbūvį – lygiai taip pat gali ir nebūti.

Viešpats mums suteikia begalę galimybių džiaugtis gyvenimu ir net varge turėti jėgos bei stiprybės ištverti. Tad kur yra Jis? Kur Jo Žodis, Kūnas ir Kraujas kasdienybėje?

Viešpats mums suteikia begalę galimybių džiaugtis gyvenimu ir net varge turėti jėgos bei stiprybės ištverti. Tad kur yra Jis? Kur Jo Žodis, Kūnas ir Kraujas kasdienybėje?

Gyvenimas dienoje yra gyvenimas su Viešpačiu. Jis nereikalauja ypatingų dalykų.

Jis jau yra su mumis. Jis trokšta, kad ir mes būtume su Juo. Juk nėra jokio sunkumo padėkoti Viešpačiui už naują dieną ir prašyti, kad Jis lydėtų mus visose, o ypač – sunkiausiose akimirkose.

Ar sudėtinga padėkoti Viešpačiui už pavykusius darbus ir duoną kasdieninę, kad turėjome dar vieną dieną gyventi Jo artumoje? Juk nėra baisiai sudėtinga pamatyti šalia esantį dvasiškai ar kūniškai vargstantį ir jį priimti kaip Žmogų, mylimą paties Dievo. Kaip ir su Dievo tauta – kitais krikštytaisiais – susirinkti Žodžiui ir Sakramentui, nors visi tie parapijiečiai atrodytų neišprusę, neverti dėmesio, o Bažnyčios tarnas irgi nevisai toks, kokio norėtume. Juk ir pats esu (dar) ne visai toks, kokį norėtų matyti Viešpats, o ir aš pats.

Ten, kur Kristus, ten diena ir gyvenimas. Tad būkime dienos vaikai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min