Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Sekminės primena, kad gyvename ne tik kūnu, bet ir dvasia

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mindaugas Sabutis Šiandien, švęsdami Sekmines – Šventosios Dvasios atsiuntimo šventę, prisimename savo gyvenimo dvasinę realybę, prisimename tai, kad gyvename ne tik kūnu, bet ir Dvasia. Taip pat, kad gyvensime amžinai.

Išpažindami Apaštališkąjį tikėjimą ir tardami trečią išpažinimo dalį, mes kaskart prie tos tikrovės sugrįžtame, tačiau dažniausiai tai lieka tik žodžiai, paskubomis ištarti ir vėl greitai pamiršti. Tikiu į Šventąją Dvasią, Bažnyčią, šventųjų bendravimą, nuodėmių atleidimą, prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą. Nuo seniausių laikų šie žodžiai jungė ir jungia krikščionis.

Kiekvienas į pamaldas ateina su sava, unikalia, patirtimi, savo rūpesčiais bei baimėmis. Ir gyvenimo patirtis bei išsilavinimas tikinčiųjų skirtingas. Tačiau ištarti išpažinimo žodžiai mums primena, jog ne šiaip sau esame atsitiktinai susirinkę, bet mus jungia ta pati viltis, mus čia atvedė ta pati Dvasia.

Tačiau ištarti išpažinimo žodžiai mums primena, jog ne šiaip sau esame atsitiktinai susirinkę, bet mus jungia ta pati viltis, mus čia atvedė ta pati Dvasia.

Liuteronų bažnyčioje pamaldoms susirinkusi bendruomenė vadinama surinkimu. Tai prisiminimas to, kad pats Dievas surenka savuosius ir juos surinkęs atgaivina savo Žodžiu ir Sakramentu.

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.

Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių.

Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“ (Apd 2,1-13)

Šią šventą ir džiaugsmingą Sekminių šventę mes dėkojame Viešpačiui Dievui, nes švenčiame didžią nesibaigiančią malonę, kurią Jis apreiškė žemėje. Jis mums, vargingiems mirtingiesiems, iš Dangaus apreiškė savo šventąjį Žodį, kuris yra ne koks paprastas, įprastas žodis, bet ypatingas ir kitoks Žodis. Nes šią dieną per apaštalus prasidėjo Kristaus karalystė ir tapo apreikšta visam pasauliui kaip Evangelija – geroji žinia, geroji naujiena.

Žinoma, Kristui Jo karalystė priklausė nuo amžių, bet šiandien, per Sekmines, Šventoji Dvasia per apaštalus ją apreiškė visam pasauliui. Tie paprasti, suvargę žvejai – apaštalai, kuriems juk prieš tai iš baimės ir nevilties buvo taip aptemęs protas, kad jie net buvo išsižadėję Kristaus ir Jį apleidę, dabar, gavę šį apreiškimą, tapo kupini didžios drąsos, ryžto ir džiaugsmo.

Šiandien, Sekminių dieną, švenčiame džiaugsmingą, palaimintą ir brangią Kristaus karalystę, kuri yra pilna džiaugsmo, pasitikėjimo ir drąsos.

Iš Martyno Liuterio Sekminių pamokslo, 1534

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min