Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Gyvenimas viltimi

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šį Atvelykio sekmadienį drauge su pranašu Izaiju pakeliame savo žvilgsnius į aukštybes. Ne tik grožėtis ir stebėtis kūrinijos didybe, bet prisiminti Kūrėją ir tai, kad Jis nėra pasislėpęs nuo mūsų kosmoso platybėse.

Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes!

Kas jas sukūrė?

Tas, kuris atveda jų pulkus, suskaičiuoja

ir šaukia kiekvieną jų vardu.

Dėl Jo didžios galybės ir beribės jėgos

nė viena nedrįsta neateiti!

Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti,

Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis:

„Mano kelias paslėptas nuo VIEŠPATIES,

mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio?“

Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs?

VIEŠPATS ­ amžinasis Dievas,

visų žemės šalių kūrėjas.

Jis nepailsta, nepavargsta;

Jo išmintis neištiriama.

Nuvargusiam Jis duoda jėgų,

bejėgiui atšviežina gyvastį.

Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta,

vaikinai klupte klumpa,

bet tie, kurie pasitiki VIEŠPAČIU, atgaus jėgas,

pakils tarsi erelių sparnais,

ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.

(Iz 40,26-31)

Nuliūdusiam, piktam, negandų varginamam žmogui sunku suvokti, kad jis kam nors rūpi. O, kad ir patiems artimiausiems žmonėms jis rūpėtų, bet gi jie tokie patys silpni, kaip ir jis pats. Tokie pat nuodėmingi, ligoti, negalintys sau padėti. Kai Izaijas į aukštybes rodė nusiminusiai ir prispaustai tautai – kas galėjo patikėti tuo, kad ji dar kam rūpi?

Tas Dievas, kuris yra aukštai danguje, tikrai negali būti žemai žemėje. O jei būtų – visos tautos svajonės ir lūkesčiai tikrai išsipildytų.

Prisimename mokinius, kai Jėzus iš anksto skelbė apie savo mirtį ir prisikėlimą. Jie Jį draudė. Kai Jėzus buvo išduotas ir žudomas – jie išsibėgiojo. Ir kai jau kapas buvo tuščias – daugelis nepatikėjo prisikėlimu.

Jų sielos jau niekuomet nepasiliko ikivelykinėse tamsybėse, bet gyveno Prisikėlimo džiaugsmu.

Tik kai Jėzus pats pasirodė tarp jų, pats priminė Raštus ir pranašystes – tuomet mokiniai nurimo ir tapo tvirti, kaip titnagas. Ir, kad ir kokie pavojai, negandos, mirtini pavojai juos buvo ištikę – jie gyveno šviesia viltimi bei džiaugsmu. Jų sielos jau niekuomet nepasiliko ikivelykinėse tamsybėse, bet gyveno Prisikėlimo džiaugsmu.

Vien dangus ir Kūrėjas žmogui nieko gera nežada. Pažiūrėjęs į dangų ir prisiminęs Kūrėją ne vienas gali tik susigūžti ir drebėti, bijodamas, kad jo nuodėmės bus tuoj suskaičiuotos ir pareikalauta neatidėliotinos bausmės už mintis, žodžius ir darbus.

Net krikščionys yra gundomi nepakelti akių nuo savęs, savo nuodėmių ir bėdų, bet dar labiau užsidaryti savyje ir drebėti.

Tokia pagunda niekaip nesusijusi su Velykomis nei su Dievo valia. Izaijas mums rodo į dangų, kad prisimintume, jog visatos Kūrėjui kiekvienas kūrinys yra svarbus. Ir dar daugiau – ne vien dėl dieviškojo teisngumo Kūrėjas kažką daro, o dėl meilės. Ir mums svarbiausa – meilės, kurią parodė savo sūnuje Jėzuje Kristuje, per kurį mūsų gyvenimai atnaujinami. Mums suteikiamos naujos jėgos ir nuodėmių atleidimas.

Prisiminkime, kad “Jis nepavargsta ir nepailsta” ir į Jį drąsiai galme žvelgti su viltimi ir džiaugsmu, nes Jo meilė begalinė. Tad akimirkai pakelkime žvilgsnius nuo savo rūpesčių ir bėdų į Viešpatį ir leiskime Jam mus vesti ir stiprinti.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min