Apaštalas rašo iš Korinto Salonikų tikintiesiems. Ir Korinte, ir Salonikuose Bažnyčia patyrė didelių išmėginimų ir sunkumų. Korinte sunkumus kėlė ne Bažnyčios žmonės, stengdamiesi krikščionis šmeižti ir, remiantis valdžios struktūromis, sunaikinti Bažnyčią.
Salonikuose visai neseniai Bažnyčia buvo išmėginta ir supurtyta iš vidaus. Kai kurie žmonės, laukdami antrojo Kristaus atėjimo, užuot žiūrėję kasdienio gyvenimo, darbo, šeimos reikalų, atsidavė paskaloms, sąmokslų teorijoms, įvairiausiems pramanams apie neva jau atėjusį Kristų, išsipildžiusią karalystę ir pan. Tokie nieko gero neveikiantys ir aktyvūs žmonės labai lengvai išmšdavo iš gyvenimo ritmo paprastus tikinčiuosius.
Taigi apaštalas Paulius iš savo suspaudimo rašo parapijai, patiriančiai vidinį suspaudimą. Laiške, atrodytų, turėtų būti instrukcijos ir geri patarimai, kaip išspręsti problemas. Šiais laikais tai būtų: “6 žingsniai, kaip susidraugauti su priešu” arba “10 būdų, kaip kolektyvą sutelkti bendram tikslui”.
Tačiau apaštalas puikiai suvokia, kad neramumai ir papiktinimai Bažnyčioje nėra vien nuotaikų dalykas. Pirmiausia jie turi dvasinę prigimtį – po kaltinimais bei priešiškumu glūdi priešiškumas Dievo žodžiui ir priešiškumas Kristui.
Tačiau apaštalas puikiai suvokia, kad neramumai ir papiktinimai Bažnyčioje nėra vien nuotaikų dalykas. Pirmiausia jie turi dvasinę prigimtį – po kaltinimais bei priešiškumu glūdi priešiškumas Dievo žodžiui ir priešiškumas Kristui.
Bažnyčios viduje – kai net apaštalai, ką jau kalbėti apie kitus tikinčiuosius, kaltinami neišmanymu ir “laiko dvasios” arba ypatingų ženklų nepaisymu. Ir štai atsiranda brolis ar sesuo su savo supratimu, vizija, išmąstymu, prieš kuriuos Evangelija nublanksta ir eina į antrą planą, į foną, o viršų ima asmeninės nuotaikos, supratimas bei puikybė.
Bažnyčios išorėje – nesibaigiantys kaltinimai krikščionims. Kai dėl krikščionių padarytų kriminalinių nusikaltimų – tai priekaištai teisingi ir krikščionija turi prisiimti priekaištus, gėdą bei naštą. Tačiau dažniausiai krikščionys kaltinami viskuo – kad blogai auklėja vaikus, kad yra senamadiški ir atsilikę, stabdo plėtrą ir pažangą, negerbia kitų dievų bei nelaiko lygiaverčiais kitų įsitikinimų. Visa tai – neapykanta ne tiek Bažnyčiai, kiek pačiam jos įkūrėjui Kristui.
Kaip senovėje, taip ir šiais laikais krikščionija patiria labai panašų spaudimą. Ir čia mes, krikščionys, turime prisiminti Paulių ir jo kelią, kur jis nedalija iliuzjų apie gražius santykius arba sėkmingą evangelizaciją, bet pirmiausia meldžiasi pats ir ragina melstis salonikiečius. O malda pirmiausia skirta ne tam, kad viena ar kita problema išsispręstų, bet kad Dievo Žodis pirmiausia keistų besimeldžiančiųjų gyvenimus, kad jie pasidarytų panašūs į savo Viešpatį Jėzų Kristų.
Pirmasis ir svarbiausias dalykas mūsų dvasinėje kovoje yra malda ir pasitikėjimas Kristumi. Tai – vienintelis tikras kelias, kuris leis tau ir Bažyčiai išlaikyti ir paskelbti Gerąją Naujieną.
