Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Kam sunku giedoti „Magnificat“?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Mindaugas Sabutis Šiandien skaitome apie pirmąjį Jėzaus ir Jono Krikštytojo susitikimą. Tai įvyko, kai jie dar buvo savo motinų Marijos ir Elžbietos įsčiose. Marijai įžengus į Elžbietos namus, kūdikis šoktelėjo Elžbietos įsčiose, tarsi iš anksto mums pasakydamas žodžius, kuriuos išgirsime iš jo lūpų po kelių dešimčių metų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“.

Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“

O Marija prabilo:

„Mano siela šlovina Viešpatį,

mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,

nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę.

Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos,

nes didžių dalykų padarė man Visagalis,

ir šventas yra Jo vardas!

Jis maloningas iš kartos į kartą

tiems, kurie Jo klauso.

Jis parodo savo rankos galybę

ir išsklaido išdidžios širdies žmones.

Jis numeta galiūnus nuo sostų

ir išaukština mažuosius.

Alkstančius gėrybėmis apdovanoja,

turtuolius tuščiomis paleidžia.

Jis ištiesė pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui,

kad minėtų Jo gailestingumą,

kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams ­

Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“

(Lk 1,39-55)

Į Elžbietos pasveikinimą Marija prabilo giesme, kurią Bažnyčia gieda iki šiol. Ji vadinama „Magnificat“ – „Šlovina“. Kodėl mes skaitome ir giedame Marijos giesmę?  Kodėl „Magnificat“, tame tolimame susitikime gimusi giesmė, iki šiol skamba mūsų bažnyčių skliautuose, lūpose ir širdyse?

Pirmiausia Marijos lūpose skamba vilties ir laukimo gaida. Tokia, kokia gyveno Senojo Testamento   tikintieji. Į ją sudėtos viltys visų, kurie troško sulaukti tos dienos ir pamatyti įsikūnijimą bei atpirkimą. Tai nelaisvėje esančiųjų troškimas būti išlaisvintais, tamsoje gyvenančiųjų – išvysti šviesą, klaidžiojančiųjų – rasti kelią. Tai – Advento nuotaika, kuria gyvena Bažnyčia, visi tikintieji, iš kartos į kartą. „Magnificat“ suvienija mus su visais buvusiais, esančiais ir būsimaisiais tikinčiaisiais, laukiančiais, šlovinančiais Dievą dėl išvadavimo.

Marijos giesmė mus moko tikro šlovinimo. Per pastaruosius keletą dešimtmečių krikščionybėje smarkiai išpopliarėjo terminas „šlovinti“. Taip bažnyčiose radosi ir randasi šlovintojai, šlovinimo grupės ir pan. Ir tai nuostabu, kai žmonės savo laiką, gabumus ir jėgas skiria Viešpaties pagarbinimui ir tikėjimo darbams.

Tačiau pasitaiko, kad šlovinimas prasideda ir baigiasi tik tam tikru šlovintojų emocionalumo pasireiškimu, asmeninių išgyvenimų ir įsivaizdavimų apdainavimu. Marija irgi giedojo emocionaliai, kupina giliausių asmeninių išgyvenimų ir vaizdingai. Bet svarbiausia – visa jos mintis: Dievas, duodantis pažadą ir jį pildantis. Tai nuolankios tarnaitės, kuri su viltimi atsiduoda Visagalio Dievo valiai, giesmė – prisimename Marijos žodžius angelui Gabrieliui: „Aš Viešpaties tarnaitė“. Ši giesmė kupina meilės. Tai ne formalus ir suktas vergo tuščiažodžiavimas, bet laisvo žmogaus dvasios šauksmas.

Mes drauge su Marija džiaugiamės Dievo pažadais. Tiesa, ne visi džiaugiasi ar bent neturėtų, nes nedaug gero ten pažadėta galingiesiems, išdidiesiems bei turtuoliams.

Įvairiais laikais ir įvairiose vietose šiuos Dievo pažadus bandyta pritaikyti tam tikroms realijoms, konkretiems carams, imperatoriams, didžiūnams. Tačiau Marija prabyla ne tik apie socialinį statusą. Turtingi ir galingi labai spaudžia žmones ir niekina vargšus. Ir tai tiesa. Bet ne dėl to, kad jie blogesni už vargšus, tiesiog jie turi daugiau galimybių.

Mes regime, kad galingu tapęs vargšas pats tampa baisiu tironu. Tad nuolankus ir romus valdovas yra didesnis vargšas, nei visko nekiančiantis vargingasis.

Mes regime, kad galingu tapęs vargšas pats tampa baisiu tironu. Tad nuolankus ir romus valdovas yra didesnis vargšas, nei visko nekiančiantis vargingasis. Marija kalba apie žmogaus dvasią – kuo jii minta, kuo gyvena. Ir jei ji susikuria stabą arba aukština pati save, arba niekina bet kurį kitą žmogų – jai sunku bus giedoti „Magnificat“, nes pati giesmė bylos prieš ją pačią.

Ateinantis Išganytojas apverčia aukštyn kojomis visa, kuo įpratusi gyventi puolusi žmonija. Pasaulio provincijos mergaitė Marija ir jos giminaitė Elžbieta atsiduria išganymo istorijos centre. Jos ir daugelis su jomis giedančiųjų suvokė savo dvasinį skurdą, savo nelaisvę ir pasitikėjo vien Tuo, kuris nuo amžių buvo pažadėtas visiems vargstantiems – Jėzumi Kristumi. Jis išpildo teisingumą ir žvelgia į visus nešališkai. Ir myli besąlygiškai.

Komentarai
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min