Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Toldami nuo Viešpaties, tolstame vienas nuo kito

Šaltinis: 15min
0
A A

Mindaugas Sabutis Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų.

Todėl Rašte pasakyta:
Štai dedu Sione kertinį akmenį,
brangų rinktinį akmenį;
kas tiki Jį, nebus sugėdintas.
Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems
tasai statytojų atmestasis akmuo
tapo kertiniu akmeniu,
suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola.
Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti.
O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę. 

(1 Pt 2,1-10)

Jau senovės pranašai kalbėjo apie kertinį akmenį, kuris bus dedamas Sione. Apie tai pamoksluose skelbė ir apaštalai Petras bei Paulius. Kristus – Gyvasis akmuo, kuris vieniems yra tas, kas turi būti – tikrai kertinis akmuo; kitiems – suklupimo akmuo.  Šiandien, pradėdami bažnyčios ar kokio kito svarbaus pastato statybos darbus, dedame kertinį akmenį. Tai darome iškilmingai: su maldomis, giesmėmis, palinkėjimais bei palaiminimu. Kertinis akmuo visuomet reiškia viltį, kad statinys bus užbagtas ir ilgai tarnaus sumanytam tikslui.

Kadaise Jeruzalėje dėtas Kertinis Akmuo taip pat buvo palydimas minios, apie Jį kalbėjo tiek religinė, tiek pasaulietinė vadovybė. Tačiau tai nepriminė iškilmių. Veikiau tai buvo nevilties reginys, kuriame Viešpats buvo paverstas pajuokos ir patyčių objektu. Kryžius turėjo liudyti galutinę šviesos ir vilties pabaigą. Ir jei kas galėjo ką nors pagalvoti apie Dievo apsireiškimą, tai tik ne taip – ne šiame sumuštame bei išniekintame Žmoguje. Ir tai, kas daugelio akims atrodė (ir atrodo) kaip pabaiga ir neviltis, kitiems tapo viltimi ir gyvenimu. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus atvedė pas Tėvą visus, kurie pasitikėjo ir pasitiki Jo nuopelnu.

Šiandien apaštalas ragina mus statydintis į dvasinius namus, primindamas dažnai pamirštamą tiesą, kad bažnyčia nėra tik institucija su pastatais ir tarnautojais. Kiekvienas pakrikštytas žmogus yra tų dvasinių namų dalis, svarbus akmuo bei kunigas, garbinantis Dievą ir dėkojantis Jam už išganymą. Naujosios tautos, naujosios kunigystės esmė yra ne permaldauti Dievą, nes permaldavimo auka jau atlikta. Ne įtikinti Dievą savo gerumu ir ieškoti naujų būdų, kaip sumažinti Jo rūstybę.  Naujoji kunigystė yra padėka Dievui už Jo meilumą ir už gyvenimą, kurį mums pelnė Vyriausiasis Kunigas. Todėl, nors ne kiekvienas krikščionis yra viešoje Dievo Žodžio tarnystėje Bažnyčioje, bet kiekvienas pašauktas kunigiškai tarnystei – padėkos maldai ir garbinimui.

Apaštalas ragina atsisakyti blogybių, kurios trukdo krikščionių tarpusavio meilei ir sutarimui, kurios dvasinius namus skaldo, įnešdamos nerimą ir įtarumą. Tų blogybių kilmė visuomet tokia pat ir visai nesvarbu, ar joms pasiduoda dvasininkas, ar parapijietis. Kuo mažiau pasikliaujame Kristumi, tuo labiau esame linkę vietoj Jo pasikliauti kažkuo kitu: savimi, artimu savo, pastatu, pinigu ir kt. Taip labai greitai atsiduriame Edeno sodo situacijoje, kur užuot atgalavę dėl nuopuolio, žmonės ėmė kaltinti vienas kitą ar gyvatę. Toldami nuo Viešpaties, mes tolstame ir vienas nuo kito, pamiršdami Dievo mums parodytą ir kasdien rodomą meilę.

Dvasinės blogybės ir ydos neatsiranda tuščioje vietoje, kaip ir vien tik mūsų pačių pastangomis negali būti pašalinamos. Nustoję sielą maitinti Dievo Žodžiu, mes ją imame maitinti bet kuo. Pamiršę savo pašaukimą būti Jo žmonėmis, mes tampame bet kuo, o dažniausiai niekuo, nebežinodami, kas mesesame ir ką šioje žemėje veikiame.

Ačiū mūsų Viešpačiui, kad Jis tokiomis akimirkomis pasilieka su mumis, pasilieka su savo tauta, nors kartais ir labai sergančia. Ir kiekvienam krikščioniui, kaip ir visai Bažnyčiai po kryžiaus nevilties, leidžia patirti Dievo vaikų džiaugsmą bei laisvę ir toliau statydintis savo gyvenimą ant tvirto pamato. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min