Savaitę daugiausiai per du dienraščius –„Respubliką“ ir „Lietuvos rytą“ – žmones istorijomis apie atimtą verslą graudinę ir jau visai netrukus grįžti žadėję lietuvis Raimondas Baranauskas ir Rusijos pilietis Vladimiras Antonovas galiausiai pareiškė, kad Didžiojoje Britanijoje prašysiantys politinio prieglobsčio ir į Lietuvą savo noru tikrai nevyks. Esą bijantys susidorojimo.
Didžiojoje Britanijoje teisme dėl šių veikėjų ekstradicijos į Lietuvą pagal išduotą Europos arešto orderį darbuojasi brangiausios Londono advokatų kontoros, Lietuvoje jų interesams atstovauti samdoma viena didžiausių advokatų kontorų, kurioje po Generalinės prokuratūros reorganizacijos dirba ir buvęs prokuroras Rolandas Tilindis, vertinamas kaip vienas geresnių ekstradicijos specialistų Lietuvoje. Taip kad R.Baranausko ir V.Antonovo kelias į Lietuvą gali ir užtrukti.
Ar jis gali išvis užželti žole?
Psichologinės problemos dažniausiai ir palaužia besislapstančiuosius.
„Atgimimo“ kalbinti teisininkai pateikia skirtingas versijas į šį klausimą. Mat pasaulyje tikrai yra kur dingti be žinios ir sulaukti nusikaltimo senaties. Kita vertus, kaip parodė visai nesenas atvejis su vienu iš Lietuvos ieškomų Sausio 13–osios žudynių įtariamųjų Michailu Golovatovu, kai ieškomą asmenį sulaikiusi Austrija jį paleido, procedūros gali būti įgyvendintos pagal visus tarptautinių susitarimų reikalavimus, tačiau įsikišus politikams rezultatas būna niekinis.
Tad Lietuvos ieškomi ir Didžiojoje Britanijoje surasti R.Baranauskas ir V.Antonovas vis dar turi keletą pasirinkimo variantų: paslaptingai dingti, net vykstant procesui dėl jų ekstradicijos, ieškoti politinio užtarimo arba atvykti į Lietuvą ir sulaukti teismo sprendimo.
Jei bėgti, tai toli
1995–1996 m. bankų krizė jau baigia nugrimzti užmarštin, tąkart daug atsakingųjų už milijonus iššvaistytų indėlininkų pinigų išvengė atsakomybės, kai kurie patys save nubaudė – pasirinko savižudybes, o dalis bankrutavusių bankų savininkų ir vadovų sulaukė realių bausmių ar bent laisvės suvaržymo. Paskutinis herojus į Lietuvą buvo grąžintas prieš keletą metų. Tai – Gintaras Petrikas, vienas iš EBSW finansinės grupės lyderių. Jis gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvo sukūręs šeimą su lietuve ir susilaukęs trijų vaikų.
Teisėsaugininkai, vykdantys tarptautinę įtariamųjų nusikaltimais paiešką, teigia, kad nuo teisėsaugos pasislėpti neįmanoma, klausimas tik – laikas. T.y. kiek ilgai bus slepiamasi ir kada besislapstantis padarys klaidą.
 |
| TV3 nuotr./Indrė Makaraitytė |
G.Petriko nebuvo dešimt metų, bet paskui jis atsirado. „Baltikbank“ prezidento Romo Juškos ieškota keletą metų, paskui jis esą pats susisiekė su teisėsaugininkais, grįžo į Lietuvą ir čia atliko bausmę. Tuo tarpu advokatai sako turį pavyzdžių, kai žmonės dingsta kaip į vandenį. Ir jau keliolika metų jų niekas nematė, negirdėjo.
Jei jie gyvi, tai gyvena greičiausiai pakeitę tapatybę. Ir valstybėse, kuriose savų nusikaltėlių niekas neieško. Dažniausiai apie tų dingusių asmenų buvimą ir naujus gyvenimus nieko nežino jų artimieji ar šeimos, nes per juos šie būtų susekti teisėsaugininkų.
Teisininkai juokauja, kad geriausia dabar būtų bėgti į suiručių kamuojamas Šiaurės Afrikos valstybes – išgyvendamos faktinės bevaldystės laiką, šios valstybės yra gera priebėga bet kokio plauko nusikaltėliams, ypač jei šie turi pinigų. Esą Lotynų Amerikos šalys su keliomis išimtimis yra taip pat geras pasirinkimas.
Tokie kaip R.Baranauskas, gyvenę Lietuvoje visavertį gyvenimą, turėję viską, sunkiai gali ryžtis gyventi užribyje.
Pinigai tiems, kurie slapstosi nuo finansinių machinacijų, nėra problema. Advokatas Valdemaras Bužinskas sako, jog surasti žmogų yra keliskart lengviau negu jo į užsienio bankus pervestus pinigus, dažnai gulinčius sąskaitose kitų vardais.
„Yra daugybė būdų, kaip galima naudotis lėšomis, kurios yra užsienio bankuose“, – sako teisininkai ir finansų specialistai, tik jų tokiais atvejais reikia išties daug – kyšiams, tapatybės slėpimui, galbūt saugantis nuo šantažo.
Psichologinės problemos dažniausiai ir palaužia besislapstančiuosius. Anot advokato Raimundo Bužinsko, tokie žmonės kaip R.Baranauskas, gyvenę čia, Lietuvoje, daugiau nei visavertį gyvenimą, turėję viską, sunkiai gali ryžtis gyventi užribyje. Tačiau jis pats, turėjęs keletą klientų bankininkų po didžiausios iki šiol Lietuvoje bankų krizės 1995–1996 m., teigia suprantantis, kad apsispręsti sugrįžti ten, kur tavęs laukia ilgas teismo procesas, taip pat reikia laiko.
„Vis tiek yra sudėtinga prisiversti sugrįžti, kai žinai, kad laukia daug teisinių procedūrų. Bet jis (R.Baranauskas) grįš. Aišku, skirtumas dabar, paskelbus paiešką, tas, kad jis grįš ne tada, kai pats norės, o tada, kai reikės Lietuvos teisėsaugai“, – aiškino advokatas.
Su V.Antonovo gražinimu į Lietuvą gali būti bėdų, nes jis – Rusijos pilietis. V.Antonovas turi tvirtą užnugarį – jo tėvas, taip pat verslininkas, buvęs KGB darbuotojas. Sudėtingų ir nusikalstamų priemonių specialistai sako, kad be specialiųjų tarnybų paramos V.Antonovas nebūtų galėjęs įgyvendinti savo schemų išplauti pinigus iš bankų savo reikmėms.
