Kas nors man gali pasakyti: „Olegai, tiesa yra reliatyvus dalykas, vienos tiesos būti negali. Kiekvienas turi savo tiesą, tai vadinama, jei nežinojai, žodžio laisve“. Kiekvienas turi savo tiesą, pasaulis sudėtingas, daug tų tiesų. Bet kaip sužinoti, kieno tiesa teisesnė? Nėra objektyvios tiesos ir moralės? Nėra. Sunku gyventi tokiame pasaulyje? Sunkoka. Ar mes galime išmokti gyventi tokiame pasaulyje? Galime, bet tik su progreso, technologijų bei mokslo pagalba.
Šitie dalykai gelbėjo žmones visą žmonijos istoriją. Banalu taip sakyti, bet pasaulis keičiasi. Net šitas straipsnis po kelių mėnesių atrodys naivokas ir kvailas, o kai kuriems jis jau toks atrodo dabar. Keičiasi komunikacijos ir masinės propagandos mechanizmai, tradiciniai būdai praranda savo pozicijas. Anksčiau, norint turėti „tiesos monopolį“, užtekdavo kelių TV kanalų, radijo ir valstybinių laikraščių (ne veltui vienas iš pirmųjų Lenino įstatymų buvo „Spaudos įstatymas“).
Vėliau, po Sovietų Sąjungos griūties, niekas nebeturėjo „tiesos monopolio“, amžina tiesa pasibaigė, kaip rašė vienas klasikas. Bet vienos tiesos jau nebereikėjo, pasikeitė situacija ir tikslai. Posovietinėje visuomenėje, taip pat ir Lietuvoje, susiformavo stiprus oligarchijos sluoksnis, kuriam nebereikėjo pardavinėti TIESOS žmonėms.
Vienas pagrindinių Lietuvos TV prodiuserių savo laiku dirbo ir su Rolandu Paksu, ir su Ramūnu Karbauskiu, ir to neslepia.
Reikėjo turėti tik gerus nuomonės įtakos įrankius, štai kodėl Ukrainoje, Gruzijoje, Lietuvoje oligarchai turi savo kanalą/laikraštį/radiją. Lietuvoje, be abejo, tai „MG Baltic“ ir LNK, „Lietuvos rytas“. Ir kartais net nereikia kanalo, gali būti atskiri TV prodiuseriai. Vienas pagrindinių Lietuvos TV prodiuserių savo laiku dirbo ir su Rolandu Paksu, ir su Ramūnu Karbauskiu, ir to neslepia.
Jūs paklausite manęs: „Olegai, o kam tam stambiam kapitalui turėti įtaką visuomenėje? Ar ne paprasčiau nupirkti vieną kitą politiką, ir viskas?“. Taip, galima. Taip daroma, bet, deja ar ne deja, mes gyvename demokratijoje, kurioje vyksta rinkimai, o kaip daryti įtaką rinkimams? Štai ir atsakymas.
Kaip jau minėjau pradžioje, technologijos ir progresas gelbėja žmoniją, nors žmonės to visai neverti. Pasaulis vėl pasikeitė, atsirado facebookai, googlai, blogai ir youtubai. Informacijos atsirado vis daugiau, ir tradiciniais būdais pasiekti žmogų tapo vis sunkiau. Dabar niekas nebeturi monopolijos į naujieną. Anksčiau ją turėjo tik išrinktieji, o dabar išmaniųjų telefonų pagalba jūs galite informuoti žmones apie naujieną/gaisrą/nusikaltimą.
Televizija tapo nebe tokia brangi. Anksčiau nufilmuoti reportažą reikėjo daug brangios įrangos, dabar jūs galite tai padaryti su iphonu, išeiti į TIESIOGINĮ ETERĮ per Skype. Media verslas „atpigo“, niekas nebeturi monopolijos į tiesą, ir yra vis sunkiau turėti rimtą svorį formuojant visuomeninę nuomonę. Bet oligarchijos ir stambaus kapitalo norai daryti įtaką politikai ir visuomenei liko tie patys. Ir kažkas labai gerai pastebėjo, kad technologijos keičiasi greitai, bet žmonės taip greitai nesikeičia.
Sukoncentruoti dėmesį tampa vis sunkiau, vis dažniau žmonės skaito tik antraštes, bet ne straipsnį.
Ir ką mes matome? Žmogus nėra pasiruošęs tokiam dideliam informaciniam srautui, kurį turime šiandien. Lyginti informacinius šaltinius, suprasti, kokia žiniasklaida kam priklauso, kurio žurnalisto reputacija bloga, o kurio gera – sugeba mažuma. Lyg technologijos turėjo mums padėti ir išgelbėti mus, bet išsigelbės tik tie, kas to nori. Kažką primena, ane?
Sukoncentruoti dėmesį tampa vis sunkiau, vis dažniau žmonės skaito tik antraštes, bet ne straipsnį, žmogus vartoja informaciją labai greitai, tai tapo informaciniu „fast foodu“. Vieną dieną išeina straipsnis, kad politikas N blogas, kitą dieną, kad politikas N – geras, TAI KUR TA TIESA?
Štai ir sėdi paprastas žmogus, ir galvoja: „Kažkur internete mačiau, kad Vytauto mineralinis buteliukas kainuoja 3 centus Anglijoj, ar tiesa? Mačiau, kad lyg Karbauskis ten kažkokias aferas suko, bet neturėjau laiko perskaityti. Ką dabar žinosi?“.
Ir sutrinka žmogus, ir pagalvojęs sako: „Ai, ką ten toj politikoj aiškintis, VIS TIEK TIESOS NIEKAS NEŽINO“. Štai jums ir era po tiesos. Ir toks savotiškas postgyvenimas po tiesos, postrealybėje, labai naudingas oligarchinėms struktūroms. Juk nėra tiesos, vadinasi, nėra ir korupcijos, nėra ir papirkinėjimo, nėra ir blogio, nėra ir gėrio, nieko nėra, jūsų nėra. Ir svarbiausia, kad Lietuvoje nėra reputacijos instituto, kuo, mano galva, turi būti ketvirtoji valdžia.
Naują skandalą nušluos nauja diena ir naujas informacinis srautas.
Sakoma, kad ketvirtoji valdžia yra žiniasklaida, bet ką ta žiniasklaida gali, jei niekas į ją nereaguoja? Artūras Skardžius yra korumpuotas? R.Karbauskis veikia Seime savo „Agrokoncernui“? Koks skirtumas, tiesos vis tiek nėra. Naują skandalą nušluos nauja diena ir naujas informacinis srautas, o jį kitas ir dar kitas, o po to ir Kalėdos, ir Naujieji metai, ir vėl, ir vėl...
P.S. Pramogų versle egzistuoja tokia taisyklė – „be politikos“, nes politika žmones erzina, skaldo, gruzina. Po šio straipsnio aš neturiu jokios išvados, aš neturiu recepto, aš nežinau, ką daryti, kad visuomenėje atsirastų savigarba ir tas mano įvardintas REPUTACIJOS INSTITUTAS.
Nežinau, ką žmonėms reikia dar papasakoti, kad jie pagaliau suprastų, kad negali Seime sėdėti, pavyzdžiui, Petras Gražulis. Gal čia reikia didelio masinio psichoterapijos seanso visiems, gal kažkokio emocinio sukrėtimo, gal dar keliasdešimt nelaimingų atsitikimų, gilesnių socialinių problemų ir krizių, o gal švietimo sistemos pertvarkymo, o gal rimtai – masinės hipnozės? O žinote, ką? Gal rimtai geriau „be politikos“, ką aš čia sau galvą suku.
Sėkmės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Olegas Šurajevas pristatė naują filmo „Grąžinti nepriklausomybę“ anonsą: „Investavau visus pinigus“
