Aš per ilgai gyvenau pasaulyje, kuriame egzistavo cenzūra. Kuriame reikėjo rašyti, rodyti ir kalbėti taip, kaip kažkam patinka, pagal vienintelės neklystančios ir teisingos partijos nurodymus.
Žmonės, tuo metu dirbę žurnalistais, galėtų be sustojimo pasakoti apie išbraukytus ar dienos šviesos taip ir neišvydusius straipsnius, neišleistus į eterį reportažus, netgi suluošintus likimus.
Tačiau, mano akimis, baisesnis dalykas buvo tas, kad gana greitai kolegos žurnalistai sugebėdavo prisitaikyti prie iš aukščiau nustatytų „žaidimo taisyklių“ ir elgdavosi taip, kaip buvo reikalaujama, neretai patys netikėdami tuo, ką propaguoja.
Sakysite, ką tai turi bendra su anoniminių komentarų uždraudimu?
Deja, bet bendras vardiklis panašus – tai išorinis reguliavimas, tai dalies žmonių saviraiškos pasaulio apribojimas, tai įsivaizdavimas, kad viena grupė žmonių, turinčių sprendimo teisę, yra geresnė, doresnė, teisingesnė už kitą – už neva blogiečius nepraustaburnius, esančius kitoje barikadų pusėje.
Deja, bet gyvenimo realybė yra tokia, kad dar niekas niekada draudimais nei žmonių, nei pasaulio nepakeitė. Nes moralizuojant, įtikinėjant, auklėjant, barant ar kritikuojant žmogaus pakeisti neįmanoma.
Bet koks žmonių ar jų grupės narių skirstymas pagal subjektyvų suvokimą, kurie iš mūsų esame geresni, o kurie – ne tokie geri, jau savaime yra didžiulė neteisybė.
Greičiausiai tai yra ne piktybinis, o naivus, galbūt net idealistinis tikėjimas, kad atsikratę anoniminių komentarų, kaip rašo straipsnio autorius, išmokysime rašto neraštinguosius bei kultūros nekultūringuosius.
Deja, bet gyvenimo realybė yra tokia, kad dar niekas niekada draudimais nei žmonių, nei pasaulio nepakeitė. Nes moralizuojant, įtikinėjant, auklėjant, barant ar kritikuojant žmogaus pakeisti neįmanoma.
Juoba kito žmogaus nepakeisi, ribojant jo įpročius, draudžiant jam elgtis taip, kaip jis nori. Psichologų seniai įrodyta, kad pasikeisti gali tik pats žmogus savo asmeninės valios, savo norų ir didžiulių pastangų dėka. O keičiantis pačiam žmogui, keičiasi ir pasaulis apie jį.
Viska kita yra tik saviapgaulė, iliuzija, noras, kad būtų taip, kaip mums atrodo, teisinga.
Įsivaizduoti, jog Jonas Jonaitis iš Joniškėlio nustos keiktis dėl to, kad nebegalės anonimiškai išlieti savo tulžies internete, yra lygiai tas pats, kaip manyti, jog alkoholiką vyrą nuo jo priklausomybės žmona atpratins, kaskart į klozetą išpildama jo parsineštą degtinę. Rezultatas, greičiausiai, bus priešingas.
Tokia būtų „filosofinė“ šio reiškinio pusė.
Tačiau mane, kaip žurnalistę, sovietmečiu būtent dėl egzistavusios cenzūros nedirbusią pagal specialybę, kur kas labiau neramina kita šio sprendimo pusė.
Esu įtikinusi, kad kiekvienas žmogus laisvoje ir demokratinėje šalyje turi prigimtinę saviraiškos teisę, kurią, beje, jam garantuoja ir ES žmogaus teises reglamentuojantys įstatymai, ir Lietuvos Konstitucija, kurios 18-as straipsnis skelbia, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
Be abejo, anoniminių komentarų atsisakymas tų teisių ir laisvių iš žmogaus neatima – skaitytojai ir toliau gali kritikuoti, reikšti savo nuomonę, tik šįkart neslėpdami savo tapatybių. Bet...
Bet koks nuomonės, netgi ir anoniminės, ribojimas, ją skirstant pagal kažkieno suvokimu „teisingas“ taisykles, mano subjektyvia nuomone, yra pirmas žingsnis cenzūros link.
Kas šiandien man galėtų atsakyti, pridėjęs ranką prie širdies, kad nepagarbią ir kažkam nepatinkančią nuomonę nuolat netinkamai reiškiantis Jonas Jonaitis iš Joniškėlio po kurio laiko nebus blokuojamas, prisidengus tais pačiais gerais norais, kuriais, žinia, yra grįstas kelias į pragarą?
Nes bet koks nuomonės, netgi ir anoniminės, ribojimas, ją skirstant pagal kažkieno suvokimu „teisingas“ taisykles, mano subjektyvia nuomone, yra pirmas žingsnis cenzūros link.
Manyčiau, jog galimybė straipsnius internete komentuoti ir anonimiškai, ir savo vardu yra tai, kas šiuo metu geriausiai atitinka demokratine save laikančios žiniasklaidos vertybes.
Visgi, jei šie pamąstymai išvys dienos šviesą, tai bus ženklas, jog bent kol kas cenzūra mūsų šalies žiniasklaidoje nėra pageidautina.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Pamąstymai „ne į temą“...
