Dabar populiaru
Publikuota: 2015 kovo 7d. 07:55

Palmira Martinkienė: Kiek iš tikro kainuoja teisėjų pietūs už 200 eurų?

Rusiškais keiksmažodžiais, prostitučių liudijimais bei masiniais rinkėjų balsų pirkimais nuspalvinta šių metų savivaldos bei tiesioginių merų rinkimų kampanija, pirmojo rinkimų turo rezultatų aptarimai bei brutali politinė žmogžudystė Rusijoje nustelbė viešojoje erdvėje trumpam blykstelėjusį aukštų Lietuvos teisėjų šventinių pietų skandalą. Jis geriausiu atveju vis dar kelia galvos skausmą tik patiems jo dalyviams bei galbūt jų kolegoms – STT tyrėjams ir prokurorams.

Pastarųjų padėtis nepavydėtina – išnarplioti įtartinus teisėjų ryšius, aiškinantis, kas kiek mokėjo ir ar išvis mokėjo už pasisėdėjimą vienoje Kaišiadorių kavinėje. Tokie niekai, o triukšmas sukeltas ant visos Lietuvos! 

Ši situacija priminė kitą įvykį, nutikusį prieš aštuonerius metus kitame Lietuvos pakraštyje – pajūry, Kretingalės kavinėje.

Tada už kelių Klaipėdos miesto prokurorų bei kitų teisėsaugininkų pietus populiarioje provincijos miestelio maitinimo įstaigoje sumokėjo vienas, kaip įprasta tokiais atvejais sakyti, prieštaringai vertinamas uostamiesčio verslininkas.

Už tai bei dar kelias kitų verslininkų suteiktas „geranoriškas“ paslaugas tuometis Klaipėdos miesto prokuratūros vadovas su savo geradariais buvo nuteisti solidžiomis piniginėmis baudomis. Tiesa, tai atsitiko jau po to, kai prokuroras, įkalbėtas tuomečių prokuratūros vadovų, „savo noru“ paliko tarnybą.

Tąsyk STT pradėjus tyrimą, uostamiesčio teisėsaugininkai skilo į dvi stovyklas – tuos, kurie kone atvirai kalbėjo, kad seniai buvo laikas pričiupti prokurorą, paskui kurį metų metais vilkosi įtartinų aferų šleifas, ir tuos, kurie buvo didžiai pasipiktinę tyrėjų įžūlumu tampyti tokias aukštas pareigas ėjusį žmogų už tokius niekus – kiek daugiau nei 1000 litų kainavusius pietus.

Tarp pastarųjų dominavo buvę prokuratūros vadovo pavaldiniai, kuriems ši byla atrodė  laužta iš piršto, o teistumas, tegul ir simbolinis, buvo siejamas su tuometės Generalinės prokuratūros vadovybės kerštu „už teisybę“ kovojusiam prokurorui.

Keista, bet aukštų teisėjų pietūs Kaišiadoryse šių metų sausį irgi kainavo panašiai –  kiek daugiau nei 200 eurų. Vienus niekus, kaip pasakytų tie patys klaipėdiečiai.

Keista, bet aukštų teisėjų pietūs Kaišiadoryse šių metų sausį irgi kainavo panašiai –  kiek daugiau nei 200 eurų. Vienus niekus, kaip pasakytų tie patys klaipėdiečiai.

Skirtumas tas, kad už vilniečių pietus neva sumokėjo teismo kancleris, kuris pamiršo pasiimti tai patvirtinantį čekį ir kuris bemat atsistatydino iš einamų pareigų.

Kol tyrėjai ir prokurorai išsijuosę narplios šį „sudėtingą“ kriminalą, pažvelkime į šiuos kelerių metų skirtumu skirtingose Lietuvos vietose su skirtingų sričių teisėsaugininkais atsitikusius įvykius kiek kitokiu žvilgsniu.

Panašios šių įvykių aplinkybės bei kone identiškas piniginių sumų už pietus sutapimas yra tik elementarus atsitiktinumas.

Užtat kitą šių skandalų dalyvius siejantį bruožą, ko gero, jau galima būtų priskirti dėsningumo sričiai. Tai daliai mūsų teisėsaugininkų iki kaulų smegenų įaugę sovietiniai įpročiai ir sovietinė mąstysena, t. y. juos vienijantis sovietinis mento mentalitetas.

Tas mento mentalitetas, kurio nepajėgia paslėpti jokie baigti mokslai ir jokios užimamos aukštos pareigos.

Tas mento mentalitetas, kurio nepajėgia paslėpti jokie baigti mokslai ir jokios užimamos aukštos pareigos.

Mento mentalitetas pasireiškia galimybe jaustis privilegijuotosios teisėsaugininkų klano klasės atstovais, kuriems kaip duotybė suteikiama daugybė neginčijamų, savaime suprantamų teisių ir privilegijų: teisė būti bet kokia proga pavaišintam kitų, „žemesnių“ klasių atstovų; teisė turėti išskirtines socialines garantijas ir sau patiems jas aršiai ginti;  teisė iš aukšto, arogantiškai elgtis su savo pavaldiniais, neturinčiais teisinio išsilavinimo; teisė į geriausią palatą ligoninėje bei teisė šokdinti aptarnaujantį ligoninės personalą, reikalaujant sau išskirtinio dėmesio; teisė aiškinti įstatymus taip, kaip jiems paties paranku ir taip, kaip patiems paranku, juos taikyti praktikoje.

Ir dar daugybė kitų mažesnių, kasdienių, mums, eiliniams mirtingiesiems, sunkiai įžiūrimų teisių bei privilegijų.

Guodžia nebent tai, kad į  teisėsaugos sistemos vadovaujančius postus pastaruoju metu ateina vis daugiau naujos, okupacijos laikų įpročių neturinčios specialistų kartos atstovai.

Guodžia nebent tai, kad šis sovietinio mento mentalitetas Lietuvoje nėra ir net sovietmečiu nebuvo išplitęs taip masiškai, kaip Rusijoje, bei kad į mūsų šalies teisėsaugos sistemos vadovaujančius postus pastaruoju metu ateina vis daugiau naujos, okupacijos laikų įpročių neturinčios specialistų kartos atstovai, kuriems nežinomi ir nepriimtini vsio zakono  (viskas teisėta – rus.) posakiu paremti įpročiai.                    

Tačiau kol nepriklausomoje Lietuvoje darbuosis bent vienas sovietinio mento mentalitetu  besivadovaujantis teisėjas, prokuroras ar kitas aukštas pareigūnas, kaip antai teisininkės išsilavinimą turinti sveikatos apsaugos ministrė, besididžiuojanti nemokanti jokios kitos, išskyrus rusų, užsienio kalbos, tol vargiai galėsime tikėtis viešos aukštų teisėjų atgailos ar bent  suprantamo žmogiško paaiškinimo, kas ir kiek mokėjo už jų kuklius šventinius pietus prieštaringai vertinamo verslininko restorane.

                  

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min