TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Paulius Gritėnas: Lietuvai reikia 3 tūkstančių karių ir bent vieno švietimo ir mokslo ministro

Šaltinis: 15min
0
A A

Paulius Gritėnas Šią savaitę Lietuvoje nutiko du svarbūs dalykai. Tiksliau, vienas iš jų nutiko, o kitas nutiko, taip ir nenutikdamas. 36 825 jaunuoliai gavo šaukimus atlikti pareigą tėvynei, o apgailėtinai atrodanti Darbo partija užstrigo švietimo ir mokslo ministro paieškose.

Pirmasis faktas džiugina ir verčia tikėti Lietuvos ateitimi. Kariuomenė visuomenės akyse pagaliau tampa ne kažkur toli nuo mūsų paslaptingais reikalais užsiimančia institucija, o realia valstybės gyvenimo dalyve, kurioje laukiamas kiekvienas.

Seniai svajoju, kad karinės uniformos būtų matomos ne tik paraduose, bet ir gatvėse, kad ginkluoti kariai keltų ne baimę, o saugumo ir pasididžiavimo jausmą. Taip, kaip tai yra JAV ar Izraelyje – valstybėse, iš kurių privalome mokytis patriotiškumo ir pastangų stiprinti valstybę.

Dar labiau džiugina tai, kad iš 3 tūkstančių reikalingų karių daugiau nei tūkstantis bus savanoriai. Kodėl Lietuvai reikia šauktinių ir kuo daugiau kariuomenės kasdieniame gyvenime? Galime kalbėti apie įvairią naudą, kurią ne tik valstybės saugumui, bet ir pilietiškumo ugdymui duoda kariuomenė, tačiau apsistokime ties būtinybe.

Kiekvienas, įsijungęs Rusijos televizijos laidas ar bent kiek besidomintis, ką kalba Kremliaus dėdės, supranta, kad jei Rusija nuspręs įrodyti Vakarams dar daugiau, nei dabar demonstruojama Ukrainoje, tai taikiniu tapsime mes. Ir tai jau nėra rusofobų dainelė ar paranojiškos pasakos, tai yra NATO generolus pasukti galvas verčiantys planai.

Kiekvienas, įsijungęs Rusijos televizijos laidas ar bent kiek besidomintis, ką kalba Kremliaus dėdės, supranta, kad jei Rusija nuspręs įrodyti Vakarams dar daugiau, nei dabar demonstruojama Ukrainoje, tai taikinu tapsime mes. 

Net neabejoju, kad Rusijos propaganda tuoj pat atsuks žinią sau naudinga linkme, bet jai nepavyks uždengti svarbiausio fakto – Lietuvoje yra tūkstančiai žmonių, kurie supranta, kokią grėsmę kelia Kaliningrade vykstančios pratybos ar chuliganiškos sapalionės apie branduolinius smūgius.

Mano geras draugas, savanoriškai užsirašęs į karinius mokymus, pasakė aiškiai ir paprastai: „Dėl to ir užsirašiau, kad bent maža dalimi prisidėčiau prie atbaidymo.“

Niekas kitas neprivers pergalvoti hibridinio karo planų, nei pilietinė visuomenė, kurioje racionaliai suprantama būtinybė išmokti gintis.

Kas išdrįs tiesiogiai pulti JAV, kurioje žmonės pasiruošę mojuoti ne tik vėliavomis, bet ir išsitraukti ginklą ir ginti savo valstybės laisvę ir savo individualią laisvę joje? Kas išdrįs smogti Izraeliui, žinodami, kad toje šalyje žmonės kausis iki paskutinio kraujo lašo? Tokie turime būti ir mes.

Kas išdrįs smogti Izraeliui, žinodami, kad toje šalyje žmonės kausis iki paskutinio kraujo lašo? Tokie turime būti ir mes.

Tam būtini ne tik tie 3 tūkstančiai karių, bet ir supratimas, kad kariuomenė nėra bedarbių ar smulkių nusikaltėlių rinkinys. Taip mąsto tik nesubrendę protai, neįsivaizduojantys, kokių savybių reikia šiuolaikiniam karinių pajėgų nariui.

Šis nesupratimas skatina kai kuriuos iš anksto apraudoti savo sužlugusius planus ir iššvaistytus gražiausius devynis gyvenimo mėnesius, kurių metu, matyt, būtų išradę vaistus nuo vėžio ar amžinąjį variklį.

Dar kvailiau atrodo tie, kurie skuba gėdinti nesusipratėlius, aiškindami, kad kariuomenė – vyriškumo mokykla. Supermamos ir pagyvenę dėdulės, kurie mėgaujasi tuo, kad gali aiškinti, patys išmanydami daugių daugiausia apie tai, kas vyko sovietinės armijos kalėjime.

Nustokite paistyti apie vyriškumo mokyklą ir pradėkite mąstyti apie pilietiškumą. Pilietiškumą, kurį skatina ne minia, pasiruošusi sugėdinti „bailius apsimyžėlius“, o visuomenė, gerbianti savo karius – dabartinius ir būsimus.

Gana reikalauti, kad patriotiškumas būtų itin patriotiškas, o meilė tėvynei itin meili. Visas emocijas nušluos logiški argumentai ir būtinybės bei savo atsakomybės supratimas, kurio per prievartą niekaip nesugrūsite į galvas matantiems tik savo, bet ne valstybės laisvės naudą.

Gana reikalauti, kad patriotiškumas būtų itin patriotiškas, o meilė tėvynei itin meili.

Jei jau pradėjau apie savo naudos matymą… Darbo partija ir vėl tyčiojasi iš valstybės, rodydama absurdišką savo impotenciją bei primesdama žaidimo taisykles abejonių ir prieštaringos informacijos susuktam premjerui.

Kalbate apie grėsmes valstybei? Štai jums ir puikus pavyzdys. Partija, kuri tik vaidina, kad yra normali politinė jėga, realybėje nesugebėdama surasti ministro, kurio kompetencija būtų didesnė nei Marijampolės kolegijos dėstytojo ar krepšinio trenerio.

Kol mūsų intelektualai išsijuosę diskutuoja apie švietimo konvejerį, štampuojantį diplomo, o ne žinių trokštančius veikėjus, tūkstančiais narių besididžiuojančios partijos nesugeba sukrapštyti nė vieno padoraus kandidato.

Kol mūsų intelektualai išsijuosę diskutuoja apie švietimo konvejerį, štampuojantį diplomo, o ne žinių trokštančius veikėjus, tūkstančiais narių besididžiuojančios partijos nesugeba sukrapštyti nė vieno padoraus kandidato.

Piliečiai privalo stebėti, kaip vertime ir savo nuomonėse pasiklydęs premjeras tikina, kad situacija valdoma, nors tikrovėje yra priklausomas nuo partiją vaidinančios grupuotės išsidirbinėjimo.

Belieka pritarti profesoriui Leonidui Donskiui savo komentare pasiūliusiam, kad galbūt pats laikas būtų patraukti nagus nuo universitetų ir atsisakyti tokios ministerijos, kuriai tenka tik kitus postus išbarstę veikėjai.

Kodėl akademinei visuomenei turi nurodinėti žmogus, kurio paties išsilavinimas ir kompetencija kelia abejonių? Tiesa tokia, kad partijoms visiškai nusispjauti, kas vadovaus ministerijai, kurioje pinigų srautai nėra tokie veržlūs, o štai atsakomybė – didelė. Galbūt metas išlaisvinti impotentiškas partijas nuo tokios liauniems intelektams per sunkios naštos?

Visuomenė Lietuvoje vis labiau brenda iš provincialios tamsybės, bėda – tariami jos lyderiai, kurie įsikimba sosto ir nepripažįsta, kad patys atsilieka lenktynėse su laiku.

3 tūkstančiai valstybę ginti pasirengusių piliečių jau bus. Jei reikės, bus ir daugiau. Reikia tikėtis, kad net ir tokioje švietimo sistemos ir į šalį nepelnytai stumiamų humanitarinių mokslų dykynėje atsiras daugiau tų, kurie sugebėtų kritiškai mąstyti ir valdyti valstybę.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min