Dabar populiaru
Publikuota: 2015 rugsėjo 25d. 08:00

Paulius Gritėnas: Teatras. Didis blogis

Paulius Gritėnas Aš nemėgstu teatro. Nemėgstu dėl labai subjektyvių priežasčių. Teatras man primena amžinai neišpildomą pažadą. Jis dažnai būna pretenzingas ir isteriškas arba vulgarus ir sumenkinantis labai neblogus literatūros kūrinius. Reikalaujantis susikaupimo ir čia pat bandantis tą susikaupimą išmušti klyksmais ir perdėta vaidyba.

Bet gyvenimas taip surėdo, kad imi ir vietoj ramaus vakaro namuose atsiduri Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjeroje. Kartais tave kas nors atsitempia, nes taip reikia, o kartais gauni nemokamą kvietimą ir atsitempi pats. Nes nemokamus dalykus reikia gerbti.

Atėjus į teatrą negalima iškart veržtis į salę. Kurį laiką dera pašurmuliuoti su minia, pakalbėti apie bendruosius dalykus: kas su kuo, kur ir kame. Tada, kai pasidalini viešosios erdvės naujienomis, pasidairai, kokie čia matyti veidai dar susirinko, įlendi nusifotografuoti garbių svečių svitoje, jau gali gužėti į salę ir atsisėdęs į savo vietą ištempęs kaklą dairytis, caksėti liežuviu arba tapšnoti telefoną.

Telefoną jau buvau paskubomis išjungęs, tad tapšnotis teko be jo. Mačiau, kaip savo vieton didingai yrėsi švietimo ir mokslo ministrė, kaip manieringos tetos laidė viena kitai oro bučinius, klausiausi reikšmingo kosėjimo ir kitaip stūmiau laiką iki spektaklio pradžios.

Dar neminėjau? Pirmas nacionalinio dramos teatro koziris – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „Didis blogis“. Nesu profesionalus teatro kritikas ir neketinu juo būti. Niekada nepageidavau mirti iš bado. Nepykite ir neteiskite, kad neįvertinsiu aktorių pastangų ar scenografijos. Mane domina idėjos.

Galiu pasigirti, kad esu matęs „Pifo nuotykius“ Juozo Miltinio dramos teatre ir tuntą Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus ir net Rimo Tumino spektaklių, kurių dėl laiko ir noro stokos neminėsiu. Gal tiek užteks apie kompetenciją.

Kai jau teta iš teatro palubės pareikalavo visų išjungti telefonus, prigeso šviesos ir paaiškėjo, kad tuoj tuoj liaudžiai ir ministrei pirmose gretose rodys meną, pasistengiau į viską žvelgti filosofo ir didaus skeptiko žvilgsniu.

Visą politinį kontekstą šalin nustūmė absurdas ir etiniai klausimai, kuriems, dėkui Dievui ir visoms kitoms išgalvotoms esybėms, nebuvo pateikiami atsakymai.

Turiu pripažinti, kad slapčia baiminausi, jog apie karą Ukrainoje užsimojęs pasakoti spektaklis kažkurią akimirką nukryps į politikos ar idealistinio pacifizmo pusę. Taip nebuvo. Visą politinį kontekstą šalin nustūmė absurdas ir etiniai klausimai, kuriems, dėkui Dievui ir visoms kitoms išgalvotoms esybėms, nebuvo pateikiami atsakymai.

Apie ką šis spektaklis, prasidedantis (leisiu nusižengti savo pažadui ir pagirti – puikiai savo vaidmenį atlikusios) Vaivos Mainelytės vilties pažadu? Manau, kad spektaklio kūrėjai ir aktoriai pasirinko atsargius žodžius pristatyme kalbėdami tik apie karo nuojautą ir jo gimimą. „Didis blogis“ per mums visiems pažįstamą Ukrainos karo kontekstą pina visą blogio gimimo mazgą.

Tai bandymas parodyti, kaip gimsta tokie vaizdai, kai Donecke girtų teroristų gauja strapalioja pagal siaubingiausią pasaulyje rusišką muziką. Tai bandymas parodyti, kaip šaltakraujiškai per faktus eina propagandos mašina, kaip numušto Malaizijos lėktuvo aukos tampa iliuzija ir pagrindu kerštui, o tuo pat metu pavogti jų daiktai atsiduria Novorosijos kovotojų rankose.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donecko mokyklos rūsyje slepiasi mokytojai ir mokiniai su tėvais
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Donecko mokyklos rūsyje slepiasi mokytojai ir mokiniai su tėvais

Tuo pat metu, kai viduje nori atlikti teisingą politinį sprendimą ir stoti į pažemintųjų ir nuskriaustųjų pusę, spektaklis sudraudžia tave ir grąžina į etinių klausimų erdvę, kur vyrauja blogis. Gėrio ir herojų čia nebus. O kad dar labiau susipainiotumėt, už kuriuos čia reikia sirgti, režisierius išmeta iš spektaklio ir supina veiksmą su tikrais faktais bei emocijomis.

Turiu pripažinti, kad ryškiausiai spektaklyje spindėjo Valentinas Masalskis, įkūnijęs tai, ką mes žiniasklaidoje dažniausiai vadiname apsišaukėliškos liaudies respublikos vadu. Jo rankose atsidūrė ir visa politinio konteksto gija bei galimybė racionalizuoti blogį, absurdą, kvailumą, kylantį iš žemiausių žmogiškųjų instinktų.

Iš „Progreso“ (cha!) šachtos gelmių pakilęs V.Masalskis spinduliuoja nihilizmu ir nedidoką palyginimų krepšelį sukaupusiam žiūrovui turėtų priminti Donbaso Mefistofelį ar tiesiog politiškai angažuotą sadistą.

Gal jau atbukau nuo karo vaizdų ar gyvenimo emocijų spalvingumo, bet spektaklis, turėjęs šokiruoti ir demonstruoti žiaurumą, mane tiesiog mėtė po absurdo ir tragizmo vaizdinius, jau matytus žiniasklaidoje. Ir jokių paaiškinimų, tiesiog publika velkama kartu su savimi per blogio genezę.

Turiu pagirti, kad šis spektaklis gydo. Gydo nuo poreikio, kaip sakė profesorius Leonidas Donskis, „teigti, kad blogis gyvena kitur“. Deja, bet šis blogio perkėlimas ir silpnybė jau persmelkė dalies Lietuvos visuomenės mąstymą. Taip atsiranda kalbos apie Ukrainoje vykstančią gėrio ir blogio kovą, apie visur slypinčias Kremliaus-pragaro rankas ir Putiną-velnią.

Deja, bet šis blogio perkėlimas ir silpnybė jau persmelkė dalies Lietuvos visuomenės mąstymą. Taip atsiranda kalbos apie Ukrainoje vykstančią gėrio ir blogio kovą, apie visur slypinčias Kremliaus-pragaro rankas ir Putiną-velnią.

Taip dviejų valstybių konfliktas staiga tampa šviesos ir tamsos susidūrimu, kuriame iš tikrojo žinojimo kartais nesmagiai išmuša komplikuotos realybės patyrimas. Taip mes nužengiame paprasčiausių sprendimų keliu.

Blogio perkėlimas sukelia ir tą disonansą, kai mūsų tautininkai staiga išgirsta save kalbant paties Vladimiro Putino balsu, o kairieji staiga supranta, kad piktdžiugiškai skambėjusi dešiniųjų kritika buvo teisinga. Neabejotina gėrio ir blogio skirtimi bei savo ideologijos teisingumu įtikėjęs asmuo yra priverstas pripažinti klydęs arba toliau išsisukinėti ir galutinai klimpti išsisukinėjimo pelkėje.

Nežinau, ar „Didis blogis“ jums primins tai, bet karas egzistuoja pačiuose jumyse ir to jau neišlups nei haubicos, nei kovinės mašinos, nei šauktiniai. Sunku pripažinti, bet tam atsakymų mes neturime ir vargu, ar kada turėsime. Tai – to, kas vadinama žmogiškumu, dalis.

Kai šviesos užsidegė ir suglumusi ar gudriai besišypsanti minia ėmė ploti, aš buvau dėkingas už vieną – Árpádas Schillingas ir Marius Ivaškevičius leido prisiminti seniai narpliotas ir vis naujai užduodamas etines karo mįsles, kurias verčia pamiršti statistikos ir politinių pasisakymų užrašinėjimas, nedavė atsakymų ir nepareikalavo manęs džiūgauti dėl netikros vilties.

„Blogis? Jis visada su mumis ir kyla iš mūsų“, – sakė lenkų filosofas Leszekas Kolakowskis.​ Tai bent jau viena triviali išvada, iki kurios galime atkeliauti.

Ačiū ir už blogį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įsivyrauja „Didis blogis“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

26:48
01:44
23:52

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie 15min