Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 21d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Antradienį – be krevečių!

Paulius Jurkevičius Manau, supratote, kad tai jokia ne politinė agitacija. Ir už jos nesislepia jokie politikos žmonės. Bet su požiūrio kryptimi, o kryptis aiški – dešinėn – šis išvakarių tekstas kažkiek susijęs. Skaitykite, – jūsų laukia galinga gastronominė propaganda!

Norime mes to ar nenorime, tačiau politika ir maistas – susiję. Kažkada rašiau tekstą, kurio daugelis skaitytojų nesuprato: apie tai, kaip valgo kairė ir dešinė. Progresyvi kairė – nesismulkina, nesidairo atgal, žiūri į maistą plačiai, globaliai, naujoviškai, entuziastingai. Konservatyvi dešinė – atvirkščiai: nuolat gręžiojasi atgal, į tradicijas, į praeitį, į vertybes, o naujas madas regi skeptiškai.

Nežadu dar kartą analizuoti, kuris požiūris yra geresnis. Bet antradienį, Kūčių vakarienės klausimu dairykimės atgal, būkime priekabūs ir smulkmeniški, nežiūrėkime plačiai, o tik siaurai, senoviškai, galvokime atsargiai ir skeptiškai. Antradienio vakarą būkime bjaurūs, antipatiški retrogradai. Totalūs konservatoriai!

Neleiskime sujaukti spektaklio. To, kuris jau numirė, nes beveik visi failai ištrinti. Nes Kūčių vakarienė yra ne tik maistas, kuris, kiek supratau iš diplomatinių kanalų, taip ir nepaklius į UNESCO pasaulio paveldą, ne tik šaukštų ir šakučių rikošetas į lėkštes, bet ir išskirtinė scenografija. Anksčiau buvo balta staltiesė, šienas, plotkelės. Liko: popierinės „IKEA“ santaklausais margintos servetėlės, „jingle bells“ refrenai ir visų absoliučiai gražiausios mikrorajono eglės.

Kai kur dar liko anksčiau privalomi režisūriniai spektaklio elementai – plotkelės laužymas ir malda. Bet tuos dalykus nustelbia rinkodarinis finalas iš absurdo serijos „Belaukiant Godo“. Jis ateina ir gana greitai, po to, kai pasigirsta: a) dovanų popieriaus čežėjimai, b) džiaugsmo šūksniai, c) nusivylimo atodūsiai. Argi tai ne spektaklis?

Bet grįžkime užstalėn. Čia laukia siauro diapozano pasirinkimo dvejonė. Rinksimės vieną iš trijų ideologijų. Pirmoji tinka tiems, kurie žiūri tiesiai ir į kairę. Juos dabar ir sveikinu: „Su šventai globalia Kūčia, mielieji!“ Ką mes čia gersime ir valgysime? Viską, kas yra madinga, šiuolaikiška, nauja. Visa tai, kas yra cool. Ir jokių ten pelėsiais ir kerpėm apaugusių etnografijų! Kūčios be gvakamolių? Tokioms sakome „ne“. Kūčios be bolivinių balandų? Garsus „ne“. Kūčios be kisieliaus, kurį netgi neaišku – gerti ar valgyti? Girdžiu entuziastingą kosmopolitinį „taaaip!“

Sveikinu jus, gerbiamieji tradicijų konvertuotojai. Žinau, jūs – nei kairėje, nei dešinėje, o ten, ties viduriu, tarp skonio nostalgijos likučių ir rinkos naujienų.

Kūčios be silkės? Be lydekos? Be karpio? Palaukite, o tai kam skirtos Ekvadoro krevetės? Čilės jūrų šukutės? Galų gale – kam Dievas ir šaldiklis davė visokias pangasijas, kalmarus, midijas ir kitas jūrų gėrybes? Kam jeigu ne jums, milenialsai ir gastropanoraminiai gurmė? Jos skirtos jums, kad galėtumėte išdidžiai pasakyti: „O aš tai Kūčių proga aguonpienį pakeičiau aperolio variacija su trintais imbierais“. Ir Kristus, vos gimęs, nusistebės.

Antroji Kūčių vakarienės ideologija – pati populiariausia. Ji labiausiai reklamuojama maisto tinklaraštininkų ir virtuvės šefų, kurių užduotis – kaip nors pritraukti prekybos tinklų asortimentą prie krikščionybės arba prie pagonybės, arba prie bet kurios kitos religinės konfesijos. Kad tik pirktų! Sveikinu jus, gerbiamieji tradicijų konvertuotojai. Žinau, jūs – nei kairėje, nei dešinėje, o ten, ties viduriu, tarp skonio nostalgijos likučių ir rinkos naujienų.

Jeigu jūsų močiutė gamino virtinukus su džiovintais baravykais, jūs irgi gaminsite, bet neišvengsite kokybinio šuolio: virtinukai bus su trumais. Ravioliai, taip sakant... O dar geriau – Italija kvepiantys bulvių njočiai, – taip kai kas vadina gnocchi. Baltos sovietinės mišrainės kamufliažas – galimas, jis greičiausiai įvyks, bet ne su įprastu, o su instagraminiu (avokadų) majonezu. Apskritai, lietuviškos Kūčios be avokadų yra labiau teorinis reiškinys. Šitai man tenka pakartoti kiekvienų metų pabaigoje.

Tęsiame Kūčių skonio konvertavimą. Dumblu atsiduodantį karpį keisime visiškai neįmantria, kasdieniškai orkaitėje kepta lašiša. Bet su ananasais. O ką – draudžiamas mėsos valgymas, bet argi evangelijoje parašyta, kad draudžiama valgyti lašišos kepsnelius su ananasais? Jūs pasakysite „ne“ ir būsite teisūs, nes nė vienas dekalogo įsakymas nebus pažeistas.

Trečioji Kūčių skonio ideologija – konservatyvi, reakcinga, be flirto su prekybos centro akcijomis. Silkė, bet be „Zigmo“ dūmo aromato. Aguonos, bet be riešutų ir sezamo pėdsakų. Kisielius, bet ne Dr. Oetker – to, kur greitai paruošiamas. Kūčiukai – su viskuo, glitimą įskaitant. Ir nė vienos krevetės! Nė vieno mango vaisiaus, ananaso, – jokių tropikų. Nė vienos kriauklinės gėrybės. Jokių aštuonkojų ir kitų galvakojų, anei vėžiagyvių iš Amerikos bei Norvegijos! Jokios spec. pakavimu įprasmintos švenčių egzotikos!

Liūdna, a? Negera ant dūšios? Neskanios, nemodernios, nelabai cool Kūčios? Taip, mums – skonio konservatoriams ir reikia!

Tado Eidukevičiaus nuotr.
Tado Eidukevičiaus nuotr.

xxx

Būčiau visiškai paskendęs radikalaus konservatyvumo gelmėje ir nusitempęs ten skaitytojus. Bet štai – radau Tado Eidukevičiaus „Pradžią“ (ėriuko sultinio žagarėlis, kraujo kremas, planktonų pudra). Tadas – be penkių minučių „Gasma“ – Valensijos aukštosios gastronomijos ir kulinarijos mokyklos bakalauras.

Dėkoju Tadui ir linkiu tapti įtakingu virtuvės šefu, kuris mums gamins ir kantriai aiškins: maistas skirtas ne tik kūnui, bet ir sielai, mintims, tikėjimui.

Jo kūrinys, kurį matote nuotraukoje – ideali maisto kūniškumo ir tikėjimo simbolių santrauka lėkštėje. Patiekalas – refleksija apie pradžią: „Patiekiamas prieš svečiui ateinant. Tai nebylus prašymas vertinti objektyviai, atsiribojant nuo „skanu – neskanu“, „gražu – negražu“. Tai naujos pradžios ir atsinaujinimo simbolis – ant pirminio Kristaus kryžiaus (Chi Rho) aukojamas avinėlis, kurio pralietas kraujas liudija nuodėmių atleidimą. Galima įžvelgti paslėptą eucharistiją – Kristaus kūną (žagarėlis). Kraujas – Jėzaus žemiškos egzistencijos pabaiga. Ir galiausiai planktonas – biblinis priminimas: „iš dulkių į dulkes“ – aiškina lietuvis iš Valensijos.

Dėkoju Tadui ir linkiu tapti įtakingu virtuvės šefu, kuris mums gamins ir kantriai aiškins: maistas skirtas ne tik kūnui, bet ir sielai, mintims, tikėjimui. Mūsų laukia ilgas ir nelabai tiesus apmąstymų kelias, o kol kas – ateinantį antradienį pabūkime skonio konservatoriais. Pasitikrinkime, ar dar tiksi mūsų gastronominė atmintis. Bent tą vieną kartą metuose.

Linksmų Kalėdų, buon Natale iš Romos!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min