Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 25d. 17:58

Paulius Jurkevičius: Kapučinas be cukraus, be pieno ir be kavos

Paulius Jurkevičius Įdomūs dalykai matosi, kai pradedi žiūrėti į svetimą lėkštę. Arba į puodelį. Arba į taurelę. Žiūrėti į svetimą lėkštę, kaip ir į svetimą moterį, nėra geras įprotis. Apskritai, blogi įpročiai yra grynas blogis. Todėl jų neturintys gali imti akmenį ir sviesti. Arba pridėti piktos FB marmūzytės piešinuką.

Skaičiau ne kartą, jog visų orientacijų individai privalo prisiminti pirmąjį kartą arba pirmąją naktį. Esą tai būtinas žmogiškosios atminties failas. Galbūt. Aš prisimenu pirmąjį kapučiną. Kada, kur, už kiek ir kokiomis aplinkybėmis išgėriau pirmąjį kapučino puodelį. Viską tiksliai prisimenu. Tai buvo 1989 metų balandžio aštuntos dienos pavakarė. Tai buvo politinis aktas: įvažiuoti traukiniu į NATO valstybę iš rytų ir išplempti pirmąjį Vakarų pasaulio kapučiną. Gastronominės Berlyno sienos griovimas įvyko Triesto geležinkelio stoties bare. Per langą į mane atidžiai žiūrėjo, ką aš ten darau tamsiai žalias traukinys su balta lentele maskva – rym. Selfių dar nebuvo.

Kapučinas buvo klampus ir tuo pat metu lengvas. Kavos ir pieno amalgama buvo efemeriška, klastinga, vakarietiška. Puodelis buvo pažymėtas keturiomis raidėmis: „i“, dviem „l“ ir „y“, bet iš kur man tada reikėjo žinoti, ką jos reiškia. Nežinojau. Cukrus buvo baltas, įtartino kapitalistinio smulkumo. Jis lėtai, neįtikėtinai lėtai smigo į kapučino putą. Kapučinas buvo riebus ir saldus. Ir visa tai daugiau ar mažiau atitiko prisiskaitytą, prisižiūrėtą, prisivaizduotą „la dolce vita“ konceptą. Ačiū Dievui.

Tikram gerą skonį išlavinusiam valgytojui pasiūlymas eiti valgyti picos skamba blogai. Labai blogai.

Praėjo 27 gastronominės evoliucijos metai ir štai – Romos Ciampino oro uoste girdžiu kaip mano tautietės bare taria: „Kapučino be cukraus, prašau“. Sako, žinoma, ne lietuviškai ir netgi ne angliškai, o itališkai. Yra kapučinas, bet nėra cukraus – nei balto, nei rudo ir jis nei lėtai, nei greitai nesminga į pieno ir kavos putą. Pasiteirauju: kodėl? Tautietės patenkintos, kad domiuosi. Pateikia atsakymą: kapučinas su cukrumi – 100 kcal. Kapučinas be cukraus – 80 kcal. Tai va... Norėčiau pasiteirauti, kaip bus su „la dolce vita“, bet ai, tiek to. Kas ta „la dolce vita“ prieš 20 kcal?

Esu tvirtai įsitikinęs, kad kapučinas be cukraus yra marazmas. Kaip šaltibarščiai be kefyro. Arba kaip šv. Velykos be kiaušinių. Kapučinas be cukraus yra išprievartauta „la dolce vita“. Moteriškės, kurios vartoja kapučiną be cukraus stengiasi gyventi sveikiau: laimi 20 kcal, sutaupo cukraus porciją – 4 gramus. Ryte jos išgeria ir apelsinų sulčių stiklinę, nes taip reikia daryti, nes ten vitaminas C, nes... Ten, toje stiklinėje cukraus yra lygiai dvigubai – 8 gramai. Bet nesimato. Nesminga lėtai į putą. Ir nešoka į akis nesveiku kokaininiu baltumu. Tai va...

Arba ritualizuotas vyno vartojimas. Jis yra ten, kur neauga vynuogės. Ir jo beveik nėra ten, kur jos auga. Kai pirmą kartą atsidūriau vyno lopšyje Bordo širdis ir gomurys spurdėjo iš susijaudinimo. „Bar à vin“ – vyno bare prancūzai gėrė „Troisièmes Crus“. Normaliai taip gėrė, šnekučiuodamiesi, juokdamiesi, skleisdami džiugesio nuotaiką. Be įtampos ir be nerimo, kad, o viešpatie, kas bus jeigu neatspėsi koks ir iš kur yra ąžuolas, kuriame brandintas šis vynas.

Išėję iš someljė mokyklos žmonės kartais pamiršta, kad retsykiais reikia perjungti pavarą. Ką tai reiškia? Kad susikonspektavus įspūdžius apie kisieliaus konsistencijos amaronės tastingą, anksčiau ar vėliau teks susidurti su grubaus stoto „vino da tavola“, stalo vynu. Ir tada tie atidirbti someljė mokyklos judesiukai Pjemonto tratorijoje taps cirku. Vietiniai susidomėję žiūrės į ritualizuotus taurės vartymus. Paskui žiūrės į vartytojus.

Niekam to nesakau, bet pabuvęs beveik ketvirtį amžiaus tarp Toskanos ir Lacijaus kalvų pradedu galvoti, jog vynas yra vynas, o ne malolaktinės fermentacijos aptarimų objektas. Ir kadangi negalima rašyti, jog vynas yra specifinė vakarietiškos laisvės ir vakarietiško malonumo forma, tai parašysiu tik tiek, kad tai vis tik nėra varginantis enologinių protų mūšis. Vynas yra vynas, todėl greta vynuogyno esančioje užeigoje vyno taurių makaluotojų nustebimui bei pasipiktinimui vynas geriamas ne tik iš taurių, bet ir iš stiklinių. Tas, kuriam šis žodis skamba gėdingai, gali vartoti itališką terminą „un bicchiere“. Galima ir prancūzišką – „un verre“. Tik norėčiau perspėti: vyno makalavimas ne taurėje, o stiklinėje reikalauja specialių įgūdžių. Būkite atsargūs!

Ten, greta vynuogyno, kiparisų paunksmėje linksmai dūzgiančioje užeigoje pasitaiko įvairių dalykų. Kartais linksmų, kartais liūdnų. Kartais kai kas pasigenda Himalajų druskos. Anksčiau – maždaug tais laikais, kai gėriau pirmąjį istorijoje kapučino puodelį druska buvo visiems aiškus sveikos mitybos priešas. Visi buvo tik ką persimetę nuo sviesto prie suomiško margarino ir fundamentaliai neigė druską, panašiai kaip dabar fundamentaliai neigiamas kokainas. Atsiprašau, – norėjau pasakyti – cukrus.

Žodžiu, atvejų, kai patyrusius valgytojus ištinka lengvas abstinencijos priepuolis dėl to, kad ant stalo stovi ne Himalajų, o paprasta, gėdingai paprasta jūros druska, tikrai pasitaiko. Jeigu priepuolis sunkesnis tada bandau aiškinti: Himalajų druska faktiškai yra ne Himalajų, o Pakistano druska. Ir ta rožinė spalva – ne iš rojaus, o iš oksiduotos geležies. O dar ten yra ne tik surūdijusios geležies, bet ir kadmio. Kadmis yra toksiškas. Taip, kad prašyčiau nejuokauti su dieviška Himalajų druska be kurios nebegalime gyventi dabar, o anksčiau galėjome.

Rožinės druskos trūkumą galima bandyti kompensuoti kitais gastronominiais artefaktais. Pavyzdžiui, trumų aliejumi. Kai kas mano, jog jis spaudžiamas iš trumų, na – tokių triufelių. Kiti taip nemano, nes žino, kad trumai yra maži ir perkūniškai brangūs, nelabai ką ten išspausi. Bet trumų aliejus tai yra visur, netgi mažų miestelių maksimose. Ir druska su trumais. Ir ryžiai. Na, nebent juodos duonos su trumais dar neteko pastebėti. Bet apie ką mes čia šnekame? Apie trumų aliejų? Tą, kuriame yra nulis procentų trumų? Tą, kuris iškvepintais ne trumais, o trumų aromato imitacija, sintetiniu naftos produktu bismetiltiometanu?

Dairausi į svetimas lėkštes ir matau jose senus bei naujus gastronominius tabu. Negalima gerti vyno linksmai dūzgiančioje užeigoje kiparisų paunksmėje iš stiklinių, negalima naudoti nerožinės druskos, aliejus be trumų irgi nelabai padeda įvaizdžiui. O kur dar kimštos kiaulienos dešrelės? Ar yra bent vienas „Michelin“ restoranas, kuriame gamintų dešreles? Manyčiau, kad nėra. Tai praeitas etapas, grįžimas į anti – gurmė stadiją. Nesvarbu, kad Ciceronas apdainavo dešreles. Nesvarbu, kad toje užeigoje po kiparisais jos kimštos rankomis, be asorbo rūgšties ir be pieno miltelių, be skonio stipriklių. Čia – ne argumentai.

Kaip ir picos valgymas. Tikram gerą skonį išlavinusiam valgytojui pasiūlymas eiti valgyti picos skamba blogai. Labai blogai. Nors, va, Neapolis žada švęsti: UNESCO, matyt, suteiks neapolietiškai picai pasaulio paveldo titulą. Na, tada gal kitas reikalas bus, o kol kas...

Kol kas laukiu tos dienos, kai išgirsiu: „Man, prašau, kapučino puodelį – be cukraus, be pieno, be kavos“.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Esate nuobodūs, tuštėjantys, be idėjų. Kada prabusite?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Kviečiame anties

Video

03:26
03:11
01:32

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min