Dabar populiaru
Publikuota: 2019 liepos 27d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Karšta? Puikus laikas mokytis gerti

Paulius Jurkevičius Nė kiek neabejoju, kad skaitytojai pageidaus pasitikslinti - gerti ką? Nes taip jau mūsų valstybėje ir mūsų kalboje susiklostė reikalai: tam tikri veiksmažodžiai – anksčiau visiškai neutralūs, visiškai nekalti ir švarūs patyrė keistą semantinę mutaciją.

Jeigu antraštėje parašyčiau, kad atėjo laikas mokytis valgyti argi atsirastų menkiausia įtartina potekstė? Galima mokytis valgyti austres, sūrius, spagečius ar kitus sunkiai šakute pričiumpamus patiekalus. Arba jeigu parašyčiau, kad atėjo laikas mokytis žaisti, – vėlgi: kalba galėtų taikingai suktis apie krepšinį, šachmatus, vandensvydį, kažin ar čia kam nors kiltų noras kažką negero įtarti.

Su „gerti“ yra problema. Tai labai specialus veiksmažodis. Daugeliu atveju – negeras, o tam tikrais atvejais netgi pavojingas – vertybiškai, teisiškai. Aš viso labo sakau arba rašau „gerti“, o išvestinės formos jau beldžiasi vaizduotėn: išgerti, pagerti, gėralioti, prisigerti ir t.t. Kita vertus, netgi labiausiai padykusios šio veiksmažodžio formos anksčiau nieko tokio ypatingo nereikšdavo. Argi nesmagu gėralioti šaltą girą liepos pabaigoje? Argi blogis būtų išgerti pomidorų sulčių su druska ir pipirais? O vėsaus šulinio vandens prisigerti – nejau šis baigtinis veiksmas yra smerktinas?

Jeigu imsime prancūzų kalbos veiksmažodį boire – gerti, tai kažkodėl nerasime sąsajų su hipotetiniu blogiu, nes girtuoklis prancūziškai yra ivrogne arba poivrot.

Kaip ten bebūtų, neigiami veiksmažodžio „gerti“ semantiniai aspektai kasdien tampa vis ryškesni, o ir pats veiksmas vis labiau kriminalizuojamas atsiejant veiksmo turinį nuo objekto. Tarkime, aš aplinkiniams giriuosi, kad daug geriu, – aplinkiniai geriausiu atveju užjaučiamai linguoja galvomis. Blogesniu atveju – išreiškia pasipiktinimą mano veiksmo turiniu. Jeigu pasiteirauju „ką jūsų nuomone aš geriu?“, – sulaukiu skeptiškų žvilgsnių ir daugtaškių „žinom, žinom...“ Jeigu patikslinu „o juk aš, mielieji, daug geriu mineralinio vandens „Akvilė“, – sulaukiu nebent prunkštelėjimo.

Kartais man atrodo, kad Lietuva taps pirmąja ES valstybe, kurios piliečiai liausis gėrę. Arba bent jau vartoję „tą“ veiksmažodį. O gal netgi VLKK bendradarbiaudama su NTAK departamentu galėtų sukurti seriją oficialiai įteisintų eufemizmų, kurie pakeistų ir išstumtų iš vartosenos negerą veiksmažodį. Juolab, kad mūsų kalboje žodžio „gerti“ semantinio lauko kaimynystėje išsyk aptinkame hipotetinį blogį: gerti – girtas, girtuoklis. Panašiai yra su rusišku pjanica.

Jeigu imsime prancūzų kalbos veiksmažodį boire – gerti, tai kažkodėl nerasime sąsajų su hipotetiniu blogiu, nes girtuoklis prancūziškai yra ivrogne arba poivrot. Italų kalboje bere – gerti neturi etimologinių sąsajų su ubriaco – girtas. Šios lingvistinės keistenybės atrodys dar keisčiau, jeigu turėsime galvoje, kad Prancūzija ir Italija yra dvi daugiausiai pasaulyje vyno gaminančios valstybės. Jų piliečiai „geria“ visiškai ramiai, be paranojos, be minčių apie hipotetinį blogį.

Klausimas: kažin ką jie ten taip smarkiai geria ir nebijo nusigerti?

Atsakymas: mineralinį vandenį. Statistikos duomenys rodo, kad abi šalys pirmauja pagal mineralinio vandens suvartojimą vienam gyventojui.

Grįžkime mūsų gėrimo fenomenologijos link. Vienas mano bičiulis pasidalijo įdomia šeimyninės kasdienybės įžvalga: anksčiau, maždaug prieš 10 – 15 metų prie pietų stalo tokie žodžiai kaip „seksas“ arba „seksualinės mažumos“, arba „orgazmas“ buvo nepriimtini ir padorių šeimų užstalėse negirdimi. Užtat „gerti“ buvo beveik normalus, laisvai vartotinas žodis. Dabar požiūris į tai, kurie žodžiai yra normalūs, kurie – mažiau normalūs iš lėto keičiasi. „Seksas“ – be problemų, o su „gerti“ visaip būna. Tarkime, tėtis nugirsta sūnaus ar dukros pokalbyje su bendraamžiais „ką gersime?“ ir sunerimsta. Todėl sūnūs ir dukros stengiasi apdairiai nešnekėti, ko nereikia.

Šioje prasmių bei požiūrių raizgalynėje įdomiai atrodo mineralinio vandens legitimacija per seksą. „Po kraujo davimo“, „Po pirties“, „Po sekso“, – tokios ir kitokios situacijos ne tik žodžiu, bet ir vizualiai atvaizduotos ant naujųjų „Vytauto“ etikečių. Tai geras sugalvojimas ar ne?

Veiksmažodžio „gerti“ reabilitacijos kontekste – labai mielas. Sėdi sau šeima sėdi prie stalo, pietauja, diskutuoja apie seksą, galiausiai nedrąsiai užsimezga diskusija apie tai, ką po to derėtų daryti. Pasirodo, galima ir netgi pageidautina gerti... Išgerti, prisigerti, pagerti – to, stipriai mineralizuoto.

Kita vertus, viena problema yra. Gal net dvi. Man asmeniškai didžiojo kunigaikščio karūna su šitais lovos reikalais niekaip į tą pačią mineralinio vandens „Po sekso“ etiketę nesutelpa. „Po kraujo davimo“ – gal... Bet kuriuo atveju manau, kad kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas, pasiūlęs Birštono mineralinį vandenį pavadinti Vytauto vardu, grabe neramiai vartėsi.

Kas toliau? Bus įprasmintos ir kitos gyvenimo situacijos, kurių metu mūsų nuodėmingi kūnai praranda mineralus? O gal rinkodaros „dėdės ir dėdienės“ imsis „Birutės“? Kažkaip bandys susieti šį prekės ženklą su moteriškais reikalais ir problemomis? Ponios ir panelės liks sužavėtos? Nereikėtų pamiršti, kad vartotoją stipriai paveikiantys reklamos efektai anksčiau ar vėliau sukelia priklausomybę. Šiandien „Po sekso“ kažkam skamba įdomiai, kažkam provokuojančiai, o rytoj teks sugalvoti naujų, labiau vaizduotę stimuliuojančių efektukų. Po to – dar pikantiškesnių ir dar, galiausiai Vytautas ten – Kaune, prieš savivaldybę ims raudonuoti.

Vis tik būtų gaila, jeigu nežabotas „pijarščikų“ fantazijos šėlsmas užgožtų reklamos objektą – mineralinį vandenį.

Galų gale, dar yra ir mažai mineralizuoto vandens gamintojai. Jiems galėčiau pasiūlyti įvairių su amžinybe susietų vaizdinių: pavyzdžiui, – ypač tyras, mažos mineralizacijos vanduo „Pakeliui į Anapilį“. Arba – „Atsisveikinimo vanduo“, – turint galvoje, kad sunkiems ligoniams ir pasiekusiems tam tikrą amžiaus ribą hipermineralizuotas nerekomenduojamas.

Vis tik būtų gaila, jeigu nežabotas „pijarščikų“ fantazijos šėlsmas užgožtų reklamos objektą – mineralinį vandenį. Neseniai viešėjau vienoje italų šeimoje: tėtis ir mama desperatiškai bandė išmokyti savo atžalą gerti vandenį. Nes atžala geria viską, išskyrus vandenį. Nes visi gėrimai yra spalvoti, išskyrus vandenį. Visi – vienaip ar kitaip kvepiantys, išskyrus vandenį. Iš pradžių man buvo šiek tiek juokinga, bet paskui, įvertinęs tėvų pastangas ir tikslo svarbą, nusprendžiau, kad jie šaunuoliai.

Galiausiai ir pats įsijungiau į edukacinį procesą: pasiūliau sultis, kolą, fantą ir kitus spalvotus gėrimus laikyti šiltai, o mineralinį vandenį atvėsinti. 40 laipsnių karštyje pergalę šventė bespalvis ir bekvapis gėrimas. Ir tas nuostabiai visomis kalbomis skambantis žodis „gerti“. Karšta? Puikus laikas mokytis ir mokyti dorybę praradusio veiksmo.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie 15min