Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 28d. 20:21

Paulius Jurkevičius: Kas norėtų mus apginti nuo maisto falsifikatų?

Paulius Jurkevičius Vienas mano bičiulis, ištikimas itališkos virtuvės gerbėjas neseniai gyrėsi, kad virtuvėje naudoja tik itališkus makaronus „Barilla“. Tik itališką alyvuogių aliejų „Coricelli“. Be abejo, – tikrą itališką mocarelą, neprisimenu kurią. Nenorėjau jo liūdinti, bet pagalvojau: o, šventas naivume.

Ar mes žinome, ką perkame ir ką valgome?

Susidariau vaizdą, kad nelabai žinome. Kad labai viskuo tikime, o vieną kartą patikėję – daugiau neabejojame. Mus veikia pakuotės grožis ir etikečių tekstai. Veikia ir gero maisto simbolika (karvutės, alyvmedžiai, banguojantys kviečių laukai, statinaitės), pavadinimo skambesys (maisto rinkodaros trubadūrai tai vadina „sounding“). Ir kiti tikėjimo faktoriai.

Tarp jų pats liesiausias, mažiausiai į akis lendantis būtų šis – maisto kilmė. Čia vietoje tikėjimo automatiškai įsijungia netikėjimas. Mažas skepsiukas, kuris auga, auga ir išauga iki didelio skepsio. Ta dešra – iš kur? Nesvarbu. Svarbu – kaip ir iš ko pagaminta. Netikėjimo kilme retoriką kalė ir neblogai įkalė sovietinių lygybės tikėjimų specialistai. Ten tokiame filme net daina buvo, pamenate: „mano adresas – ne namai ir ne gatvė, o sovietų sojuzas“. Nors šiaip sojuzo žmonės nedurni buvo, žinojo, kad lietuviškos dešros – geriausios...

Dabar vyksta kažkas panašaus. Keletas, keliolika galingų superkoncernų valdo tūkstančių maisto produktų gamybą. Maisto pramonės bosams geriau, kad mes neklausinėtume, iš kur makaronai, sūris, sultys, padažai. Maisto kilmė jiems yra kažkas panašaus į skonio stipriklius, kurių deda į dešrą.

Jeigu reikia – įdėsime, bet nesakysime. O jeigu reikia – įdėsime ir pasakysime, parašysime.

Tarkime, daug ką nervinantis klausimas: šitas prancūziškas kamamberas yra iš prancūziško, iš Normadijos pieno ar ne? Jeigu taip, tai tada viskas tvarkoje – perkame ir valgome prancūzišką kamamberą iš prancūziško pieno. O jeigu ne? Jeigu pienas – iš Olandijos? Ką gi, tada jis ir toliau bus prancūziškas sūris, nes jame yra nemažai Prancūzijos – medinė dėžutė, prancūziškas etiketės tekstas. Ir, žinoma, pati idėja – prancūziško sūrio idėja. Nes juk visas pasaulis, įskaitant tuos, kurie nemėgsta Dievo kojomis kvepiančio sūrio, yra girdėję apie šią idėją.

Panašiai yra ir su kitais plačiai vartojamais produktais. Pavyzdžiui, itališkų spagečių idėja. Visi žino, kad Italija – makaronų valstybė, kad žmonės čia moka gaminti pastą, kad šimtus metų ji čia gaminama, kad yra tam tikra pastos valgymo kultūra. Graži itališkų spagečių idėja, ar ne? Valgai ir jau beveik jautiesi atvykęs į Italiją...

Globalios maisto pramonės bosai visa tai žino. Jie žino, kaip suspurda sūrių mėgėjo širdis, kai jis išgirsta prancūzišką pavadinimą camembert. Žino, kaip išsiplečia vyzdžiai Italijos gerbėjams, kai jie pamato pakuotę su itališka trispalve ir užrašu spaghetti. Jie sėkmingai perdirba maisto idėjas: palieka arba dar labiau sustiprina kilmės vaizdinius, bet pritaiko juos savo verslo poreikiams. Taip gimsta kamamberas ne iš prancūziško pieno, spagečiai ne iš itališkų kietųjų kviečių. Ir mes valgome gražią kilmės idėją, kurios turinys visiškai atsietas ir stipriai nutolęs nuo kilmės turinio.

Nesakau, kad kilmė = kokybė. Bet kilmė yra labai daug: tam tikros valstybės požiūrio į maistą visuma, tradicijos, higienos reikalavimai, kartais idealistiniai, senoviški, bet svarbūs gamybos reikalavimai tradiciniams produktams.

Kol kas tik vienas produktas – vynas turi unikalią ir nekvestionuojamą privilegiją deklaruoti kilmę. Ne etiketės, ne butelio, ne kamščio, o vynuogių, iš kurių yra išspaustas. Skaitai ar girdi vyno pavadinimą ir išsyk galvoji apie teruarą, apie teritoriją, apie kraštą. Visi kiti maisto produktai balansuoja ties kilmės falsifikatų pelke.

Anądien Romoje išėjęs iš prekybos centro „Coop“ užsiroviau ant kilmės manifesto ir peticijos. Vaikinukas man siūlė pasirašyti. Sako, maždaug milijonas jau pasirašė. Šiaip esu alergiškas visokiems masiniams protestams, parašų akcijoms ir panašiai. Nepasirašiau. Ir beveik gailiuosi. Nes klausimai, kuriuos kelia maisto kilmės deklaravimo šalininkai, yra svarbūs.

Klausimas: kodėl 90 proc. itališkos pastos gamintojų nerašo, iš kokių kviečių pagaminta pasta, o 10 proc. rašo? Kodėl šviežių vaisių kilmė – privaloma, o sulčių – ne? Kodėl šviežių kiaušinių kilmė – svarbu, o kiaušinių kremo – ne? Kodėl medaus kilmė rūpi, o į saldumynus pakliuvusio medaus kilmė – ne? Kodėl alyvuogių aliejaus kilmė rašoma, o padažuose naudojamo – neįdomi? Kodėl šviežių pomidorų kilmę svarbu žinoti, o pomidorų tyrės – nebereikia?

Nesakau, kad produktas su nurodyta kilme bus 100 proc. kokybiškesnis už tą, kurio žaliavos kilmė nutylima. Nesakau, kad kilmė = kokybė. Bet kilmė yra labai daug: tam tikros valstybės požiūrio į maistą visuma, tradicijos, higienos reikalavimai, kartais idealistiniai, senoviški, bet svarbūs gamybos reikalavimai tradiciniams produktams. Grubiai tariant: Lietuvoje pagamintas cepelinas yra daugiau ar mažiau cepelinas. Ar Baltarusijoje gamintas cepelinas yra cepelinas – klausimas. Teoriškai baltarusiškas netgi galėtų būti skanesnis už lietuvišką. Ir pigesnis. Ir didesnis. Tik mūsų teisė rinktis – produktą su kilmės informacija arba produktą be jos – ši teisė neturėtų būti teoriška. Ji turėtų būti absoliučiai praktiška.

Europoje šiuo metu vyksta triukšmingas maisto kilmės deklaravimo etiketėse karas. Priekinėse linijose – Italija ir Prancūzija. Italai vienašališkai nusprendė deklaruoti, iš kokių kviečių padaryti makaronai – itališkų, Apulijos ar kanadietiškų (su glifosato priedais). Prancūzai kaunasi pieno fronte: nuo šių metų pradžios rašo ant sūrių etikečių pieno kilmę. Jau rašo ir italai. Alyvuogių aliejaus kilmė irgi jau rašoma.

Dabar bus deklaruojama ir pomidorų kilmė padažuose, pomidorų tyrėse. Pigios Kinijos pomidorų tyrės invazija į atseit itališkus padažus „passata di pomodoro“ didėja geometrine progresija ir jau pasiekė 92 milijonus kilogramų per metus. O švento naivumo apsėstieji perka tą raudoną „made in Italy“ ir jaučia Italijos kvapą. Visiškai be reikalo.

Kam visai tai naudinga ir kam nelabai? Masinės produkcijos gamintojams, kurie kilmės nuorodą ne rašo, o piešia (vėliavėlės, pievos, karvės, malūnai) tai labai nepatinka. Italijoje vos 58 pastos gamintojai deklaruoja kviečių kilmę, o kiti tyli. Dabar jau nebegalės tylėti. Rašyti kilmę bus naudinga maisto kilmės idealistams, kurie tiki šventinėmis maisto kilmės deklaracijomis, o dabar turės tikėti rašytinėmis.

Kiek šis maisto kilmės sąjūdis naudingas Lietuvai? Nežinau. Reikėtų apskritai pasiaiškinti, kada jis mus pasieks. Užtektų, kad kokios nors valstybinės institucijos pareikalautų iš importuotojų ir pardavėjų rašyti ne biurokratinę formulę „kilmės šalis“, kuri viso labo reiškia fasavimo, išpilstymo vietą ir nieko daugiau, o produkto žaliavos atsekamumą ir kilmę. Kviečių, pomidorų, medaus, aliejaus, pieno, vaisių.

O kol kas į klausimą, kuris iškeltas į šio teksto pavadinimą atsakymas būtų šis – niekas. Niekas arba jūs patys, mieli valgytojai. Jūs – smalsūs, gudrūs, kritiški, išmanūs valgytojai, tik jūs esate pajėgūs apsiginti nuo maisto falsifikatų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Turtuoliai varvina seilę žiūrėdami į varguolių virtuvę

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min