Idealus vasaros gastronominis komentaras, manau, turėtų dvelkti lengvai pakeliama informacine lengvybe. Tarkime, tai galėtų būti vis labiau Lietuvoje įsibėgėjanti burbuliukų tema. Wineloveriai juos šiek tiek atsainiai, bet meiliai vadina „putokšliais“ – ką gi, tai smagus, ilgais vasaros vakarais dvelkiantis apibūdinimas. Bėda ta, kad labai dažnai smagūs pavadinimai suplaka į vieną didelį plakinį įvairių svarbių, kartais net sudėtingų dalykų. Esmę ir jos aromatą lyg ir turime, bet ingredientai ir tiesa galiausiai pabėga nuo mūsų.
Štai žurnalo IQ restoranų apžvalgininkas Vincentas Krupas elegantiškai sako, kad mane lyg ir mėgsta skaityti, bet tuo pat metu nelabai elegantiškai aiškina, kaip aš esą posovietiškai valgau kitos valstybės maistą. Būtų smagu susipažinti su ponu Vincentu. Kažin kaip atrodo ponas Vincentas, įtariu – labai simpatiškas. Norėčiau jam paspausti dešinę ir pasakyti: kartą per mėnesį būnu tai Vėžaičiuose, tai Vilniuje, tai Alytuje ir matau, ką valgo, ką geria, ką gamina Lietuvos žmonės. Nesu Italijos lietuvis. Esu lietuvis iš Kauno, emigravęs į Druskininkus. Kita vertus, ne mano kaltė, kad Lietuva maisto srityje taip „užsikarpačino“ ir be proto suitalėjo, jog pasitaiko taip, kad esi Druskininkuose, o valgai Italiją – užkandį, pirmą, antrą, desertą.
Kalbant apie „putokšlius“ Lietuvoje dabar vyksta tas pats reiškinys, kuris vyksta Vokietijoje, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, britų salose ir dar daug kur.
Kalbant apie „putokšlius“ Lietuvoje dabar vyksta tas pats reiškinys, kuris vyksta Vokietijoje, Lenkijoje, Skandinavijos šalyse, britų salose ir dar daug kur. Reiškinys vadinasi prosekizacija. Nereikia išsigąsti termino, nes jis – paprastas, kaip pailga gaivaus skonio vynuogė, kuri po poros savaičių sunoks ties Proseko (it. Prosecco) pilimi netoli Italijos ir Slovėnijos pasienio, italų pusėje. Vynuogė vadinasi glera, nors daug kas ją vadina tiesiog prosecco vynuoge ir tiek.
Lengvas ir be didelių ceremonijų putojantis itališkas prosecco per dešimt metų užkariavo pasaulį, – tą, kuris, atrodė nuo amžių amžiams priklausė Reimso ir Epernė prancūzams. Mano bičiuliai iš Londono raportuoja: Londonas užuot gaivinęsis Mančesterio „Foster's“ puta, reikalauja itališkojo putokšlio. Ar jis iš Italijos, ar iš Moldavijos, o gal iš Ukrainos – čia, žinoma, jau kitas klausimas. Netgi mūsiškė „Alita“ prieš keletą metų buvo pasišovusi gaminti lietuviškąjį proseką, tiesa, apysaldį – subalansuotą masiniam vartotojui, – prie „Naujienėlės“ torto. Ačiū Dievui, po kurio laiko alytiškiai persigalvojo. O gal kažkas pasakė, kuo Europoje gresia svetimų vardų pasisavinimas.
Mūsų prekybos centrai, rodos, jau perprato naują burbuliukų vajų. Prieš trejus metus butelis prancūziško „Moët & Chandon” buvo kasdienybė, o prosecco – gluminanti egzotika. Šiandien restoranuose taurė briuto – vis dar šiokia tokia egzotika, nes savininkai vis dar svarsto, ką daryti su tuo vienu ar dviem klientais per dieną, kurie persiėmė bjauria vakarietiška liga išgerti ne visą butelį, o tik vieną taurę.
Šiaip ar taip, mielieji, ne viskas yra prosecco, kas taurėje putoja. Šį putokšlį daro maždaug 8000 vyninių trikampyje tarp Udinės, Trevizo ir Triesto – ties austrų ir slovėnų pasieniu. Yra dvi prosecco tipologijos, rasite jas ant etiketės – DOC ir DOCG. Pirmajam vynuogės sirpsta lygumose, o antrajam – kalvose. Pirmasis – masėms, antrasis – žinovams, o etiketėje bus vietovės patikslinimas – „Conegliano Valdobbiadene Superiore“. Jį daro vos 300 vyndarių, o cukraus likutis neviršija 7–8 g/l. Galiausiai yra ir elegantiškas, subtiliais migdolų ir citrusų aromatais kvepiantis prosecco cru variantas „Cartizze“ – jo autoriai darbuojasi 106 hektaruose ir už savo kūrinius prašo beveik šampano kainos arba 3–4 kartus daugiau už įprastinį prosecco DOC variantą.
Į Lietuvą neskubriai, bet tvirtais andante moderato žingsniais ateina ir kitas vasaros hitas – prosecco kompanjonas spritcas. Kai kas sako, kad tai aiškiai moterims subalansuotas gėrimas, tačiau istoriniu požiūriu tai būtų netiesa, o lyčių lygybės klausimo mes šįsyk nenagrinėsime. Reikalas tas, kad spritco išradėjai buvo vyrai. Ir, beje, pačios vyriškiausios pasaulio profesijos vyrai – kareiviai. Spritzas – okupacijos produktas, nors ryškiai oranžinis, citrusais kvepiantis, burbuliukais gomurį maloniai durstantis kokteilis karo, maro ir kitų blogų asociacijų lyg ir nesukelia.
Vokiškai spritzen reiškia švirkšti, purkšti. Taigi, kas ten ką purškė, kas ten ką švirkštė? Okupavę Veneciją ir Triestą, austrų kariškiai apsižiūrėjo, kad čia esama gerų, sunkių raudonųjų. Bet prie lengvų rislingų įpratę Šviesiausiosios Venecijos respublikos okupantai raukėsi, paragavę valpolicella tipo raudonųjų.
Galiausiai kažkam iš generalinio štabo šovė drastiška mintis: o ką, jeigu itališką sunkenybę palengvinsime įpurškę stipriai gazuoto vokiško selterio? Austras iš generalinio štabo šovė ir pataikė: gimė spritz‘as. Visa tai vyko XIX amžiuje, o XXI modernus spritzas maišomas su oranžiniu, apelsinais dvelkiančiu, lengvai kartoku „Aperol“, prosecco, selteriu arba gazuotu vandeniu. Maišymo variantų gali būtų beprotiškai įvairių, pavadinimų – taip pat. Bet tarptautinės barmenų asociacijos IBA taisyklėse parašyta, kad tikras „Spritz Veneziano“ turi būti toks ir ne kitoks: 6 cl prosecco, 4 cl „Aperol“, sodos vandens, ledo.
Tiek istorijos ir žinių! Linkiu visiems smagios, burbuliuojančios vasaros! Posovietines šmėklas medžiojančiam IQ apžvalgininkui – taip pat.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: La Lituanie surgelée (šaldyta Lietuva)
