Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 3d. 17:58

Paulius Jurkevičius: Nepykite, bet oranžinio niekalo mitą sugriausiu!

Paulius Jurkevičius Kartais sulaukiu klausimo: kuo skiriasi gyvenimas Lietuvoje ir gyvenimas Italijoje? Atsakau: politikoje nelabai skiriasi, nes ir vienur ir kitur – populistai, profesionalų vyriausybės, rietenos, streikai. Pas vienus sostinėje Gedimino kalnas siūbuoja, pas kitus – metro linijos stringa.

Skirtumai atsiveria maisto bei gėrimų reikaluose. Bet ne todėl, kad vieni latę vietoje mineralinio siurbčioja, o kiti iki galo neišvirusius spagečius kramto. Ne todėl... Esminis skirtumas yra šis: vieni yra labai greiti, kiti – labai lėti. Vieni – atviri, ištroškę kažko naujo, kažko, kas dar neregėta ir neragauta (mes). Kiti – atvirkščiai: stagnuojantys konservatoriai, užsibarikadavę maisto dogmose, tradicijose, taisyklėse (jie).

Kuris variantas geresnis? Ką aš žinau... Vieną dieną man atrodo, kad šaunesni esame mes – spartuoliai. Bet kitą dieną išnyra „spritzo“ problema. Ir tada nebeaišku.

Neseniai Romoje viešėjo mieli žmonės, tautiečiai. Smagu su tokiais maisto eruditais bendrauti: pekorino sūrį pažįsta, „bronzinius“ makaronus išmano, karvių pieno mocarelą jau pakeitė į buivolių pieno mocarelą. Apie espreso kavą, alyvuogių aliejų, vyną geriau net diskusijų nepradėti. Lietuviškai kalbančios maisto vikipedijos! Bet paskui atsargiai pasidomėjau: „Jums labai patinka „spritzas“? Negalėjau nepasidomėti, nes suskaičiavau tris „spritzus“: vidurdienį, per pietus, prieš vakarienę.

Atsakymas buvo racionaliai motyvuotas, iš keturių punktų. Pirmas punktas: kultūringi lietuviai jau perėmė šią itališkos elegancijos kupiną aperityvo tradiciją. Antras punktas: Romoje – karšta, oranžiniai ledukai taurėje gaivina. Trečias: Romoje dėl kažkokių neaiškių priežasčių šis gėrimas yra gerokai pigesnis, 3–5 eurai, tad kodėl nepasilepinus? Ketvirtas: jeigu jau esi Italijoje, tai wow, kaip galima be „spritzo“?

Be feisbuko ir instagramo „spritzas“ niekam nebūtų įdomus.

Norėčiau pakomentuoti, bet prieš tai teks atlikti nemalonią misiją: suskirstyti šio teksto skaitytojus į dvi grupes – į tuos, kurie žino, kas yra „spritzas“, ir į tuos, kurie nežino. Jeigu kažkam atrodo, kad nūdienos skirstymų, poliarizacijų, apsitvėrimų ir atsižegnojimų laikais šis perdalinimas nėra reikšmingas, tai čia tik taip atrodo.

Pabendravęs su vienais, antrais, trečiais, su daugeliu tautiečių supratau, kad: negirdėjęs to keisto žodžio, nežinantis, ką jis reiškia ir to daikto neragavęs lietuvis yra, hm, kaip čia pasakius... Atsilikęs? Nelabai išprusęs? Iškritęs iš tendencijų? Provincialus – štai gal teisingas žodis. Nors kažin: nelabai seniai Tauragėje, netoli autobusų stoties, stebėjau, kaip vietiniai gurmė triauškia keptą duoną kultūringai užsigerdami „spritzu“.

Gerbti įvairių tipologijų mažumas mus įpareigoja vakarietiškos demokratijos nuostatos, todėl tiems 20 ar 25 procentams skaitytojų, kurie iki šiol laimingai ir be problemų gyveno nieko negirdėję apie „spritzą“, paaiškinsiu, kas tai per skystis ir kodėl jis taip vadinasi. Tai toks ryškiai oranžinis, labai menkai alkoholinis kokteilis iš trijų ingredientų – gazuoto vandens, apelsinų ir žolelių trauktinės „Aperol“, putojančio vyno „prosecco“ ir daug ledo. Štai ir visa istorija!

Nors gal ir ne. Į mano klausimą, kodėl taip vadinasi šis spalvingas gėrimukas, vaikščiojančios maisto vikipedijos nieko konkretaus neatsakė. Esą, jį sugalvojo venecijiečiai ir taip pavadino, o venecijiečiai gudrius pavadinimus moka sugalvoti (žr. carpaccio istoriją). Esą, čia toks specifinis itališkas žodis...

Specifinis – gal. Bet ne itališkas, o vokiškas. Spritzen vokiškai – švirkšti. Spritze – švirkštas. Kas ten ką ir kur švirkštė? Ne, su narkotikais reikalų čia nėra. Su karais, kareiviais, okupacijomis – taip. O taip pat – su vyno išniekinimu. Visi šie bjaurūs dalykai vyko XIX amžiaus pirmoje pusėje po to, kai Šviesiausiąją Venecijos respubliką Serenissima okupavo austrai.

„Spritzas“ yra vyno išniekinimo pasekmė. Jo pavadinimas yra bjaurios istorijos atspindys.

Imperatoriaus kareiviai išgerti mėgo, bet sodrūs, tvirto kūno venecijietiški baltieji jiems nepatiko. Ką darom? Atskiedžiam! Šliūkšt į vyno taurę vandens! Štai jums mieli oranžinio maišalo fanai, originalus „spritzo“ receptas! Juk visi gerbiame žodį „originalus“, ar ne? Tiesa, šis „kokteilis“ dar neįgavo oranžinės spalvos, jis dar ilgai liks ne itin maloniai gelsvas. Praėjusio šimtmečio pradžioje vyną imta skiesti sodos vandeniu, bet spalvos vis dar nėra. Ir ledo dar nėra...

Venecijos plebsas okupantų išradimą gurkšnojo vadinamuose „bakaruose“ – užeigėlėse, užsikąsdamas sūdytais migdolais ir kietai virtais kiaušiniais. Po karo į gelsvą, gazuotą gėrimą įsisuko „Aperol“ – apelsinų, žolelių ir šaknelių užpiltinės fabrikantai. Fašizmo laikais jie bandė įsiūlyti savo spalvotą gėrimą ponioms ir panelėms, bet nelabai sėkmingai. Vėlesnė austriškojo „spritzo“ nudažymo oranžine spalva operacija pavyko žymiai geriau. Rinkodara, reklama ir „Aperol“ perpirkęs gigantas „Campari“ pabaigė darbą – sukūrė tai, ką neseniai „New York Times“ pavadino instagram-friendly – instagramui draugišku niekalu.

Belieka sudėlioti akcentus. Pirmas: „spritzas“ yra vyno išniekinimo pasekmė. Antras: jo pavadinimas yra bjaurios istorijos atspindys. Trečias: skirtas tiems, kurie nemėgsta gilintis į aromatus ir skonius, bet garbina ryškią spalvą. Ketvirtas: be feisbuko ir instagramo „spritzas“ niekam nebūtų įdomus. Penktas: su itališka elegancija nelabai ką turi bendro. Šeštas: lengvai įsibrauna į teritorijas, kurios paveikios rinkodarai.

Aš manau, kad neskubėjimas atsiverti naujienoms yra gerai.

Yra ir dar viena „spritzo“ problema: niekas tiksliai nežino, kas yra „spritzas“. Venecija jį maišo su „Aperol“ arba „Select“, Milanas – tik su „Campari“. Padujoje naudojamas ne „prosecco“, o bet koks putojantis, Udinėje – „bianco friulano“. Pjemonte rasite vermuto, selterio ir ledo kombinaciją. Neseniai iš Genujos man parašė įtūžusios ponios, jos bare prašė to oranžinio, o gavo neaiškaus skonio gelsvą. Į jų klausimą „Ką visa tai reiškia? Nejaugi tie italai nemoka net normalaus „spritzo“ padaryti?“ atsakymas būtų šis: Ligūrijoje „spritzas“ vadinamas „biancoamaro“ ir daromas be „Aperol“.

Mano patarimas „spritzo“ visuomenės mažumai, tiems, kurie neįjunko į oranžines snobų sultis: atsilaikykite. Kaip nors! Nes šio teksto autorius taip pat atsilaikė ir į „spritzą“ žiūri kaip į plastiko žaisliukus ant kalėdinės plastiko eglutės. Kai vaikščiojančių maisto vikipedijų po trečiojo „spritzo“ paklausiau: „O kokie mes buvome, kai dar nežinojome, kas yra „spritzas“?“, maisto vikipedijos neramiai gūžtelėjo: „O ką, tokie laikai buvo?“

Grįžtu prie to, nuo kuo pradėjau. Prie greitų ir lėtų. Prie ištroškusių kažko neregėto bei neragauto ir tų, kurie neskuba. Aš manau, kad neskubėjimas atsiverti naujienoms yra gerai. Nes ne kiekviena oranžinė mada tampa tradicija. Skubame, bet ar spėjame perprasti esmę, skonį, pavadinimą, istoriją?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min