Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 26d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Picų maniakai – nesigėdinkite!

Paulius Jurkevičius Neseniai vienas bičiulis nuoširdžiai prisipažino: „Esu priklausomas nuo to maisto iš „p“ raidės“. Prašė, kad neatskleisčiau tapatybės, nes juk gėda – prieš kolegas ir šeimą. Teiravosi: gal yra efektingų būdų atsikratyti priklausomybės ar atvejis – beviltiškas?

Priklausomybės vardas buvo juokingas ir apvalus: pica. Įsivaizduokite solidų nelabai mažos įmonės vadovą, šeimos galvą, atsakingą pilietį be kenksmingų įpročių. Išskyrus tą vieną, kruopščiai slepiamą. Kiekvieną dieną norisi picos. Jeigu jis nesuvalgo bent vienos, tada darbo dienos pabaigoje pavaldiniams skersai kelio geriau jam nepakliūti. Ir tas pats namuose: žmonos paruošti varškėtukai ar balandėliai tampa nemieli, oj, nemieli.

Picomanas – šitaip pavadinsime nelabai reto mitybinio sutrikimo ištiktą žmogų – negali susivaldyti, negali negalvoti ir nenorėti picos dėl paprastos priežasties: tikisi aptikti ir suvalgyti tobulą picą. Reikia pripažinti, kad Picomanas anaiptol nėra kompulsyvus bet kokio šlamšto valgytojas. Ne, tai valgytojas, kuris ieško tobulumo. Bet neranda. Tobulumo ieškotojai paprastai būna informuoti. Ir jis toks yra: išmano picų kepimo paslaptis, mokosi, analizuoja ingredientų kokybę, tešlos brandinimo reikalus, krosnies tūrį, formą ir kepimo temperatūrą.

Picomanas tikisi, kad pagaliau štai ši, dar neragauta pica bus tobula. Jis valgo, fiksuoja aromato ir skonio pojūčius, juos analizuoja, lygina su kitais atmintyje išsaugotais skonių failais, bet nusivylimas yra dažniausias tyrimo rezultatas. Pica retkarčiais būna geresnė už tą vieną gerą – valgytą prieš porą mėnesių, bet prastesnė už ragautas vakar ir savaitės pradžioje. Patyręs ragautojas pastebi įvairiausias technologines klaidas – pomidorų tyrė aitriai rūgšti, pagrindas sausas kaip pentis arba elastingas kaip plastiko gabalas, mielių kiekis – kosminis, mocarela – beviltiška, nes sutraukta sintetine rūgštimi, ingredientų deriniai – kulinarinio idiotizmo viršūnė (pavyzdžiui: pomidorų padažas, sūris, kumpis, konservuotas tunas, svogūnai, alyvuogės, raudonėlis, česnakinis aliejus).

Kartais, kai pavyksta išvengti juodo picologinio marazmo, kai jam – Picomanui atrodo, kad jau artėja ne tobulumo, o priimtino normalumo link, tada ateina kelnerė ir klausia ar prie picos norės „bearnaise” padažo, gal saliamio, gal – papildomai marinuotų agurkų? Tokie klausimai ieškantį tobulumo supykdo, nes jie akivaizdžiai prieštarauja picos kultūrai.

Picomanas valgo, fiksuoja aromato ir skonio pojūčius, juos analizuoja, lygina su kitais atmintyje išsaugotais skonių failais, bet nusivylimas yra dažniausias tyrimo rezultatas.

Suprantu gerbiamą Picomaną, jo nerimą ir nepasitenkinimą, kuris galimai išsilieja nevaldoma prostracija: „Aš uždirbu tiek, kad galėčiau suvalgyti pačią geriausią, kokybiškiausią, autentiškiausią picą pasaulyje. Aš turiu teisę į tokią picą, bet niekas man jos neužtikrina, niekam nereikia mano pinigų!“ Aš, dievaži, suprantu šį žmogų ir visiems rekomenduoju jį suprasti. Netgi tiems, kurie nevalgo picos, bet nerimsta, pavyzdžiui, dėl suvožtų duonos riekių su įvairiais priedais per vidurį.

Picos drama yra ši: namuose jos neišsikepsi. Šaldytos iš prekybos centro nepriklauso picos kultūrai. Kažkur priemiestyje iškeptos ir kartono dėžutėje atvežtos į dar tolimesnį priemiestį taip pat nepriklauso. Lieka kas? Tinklinės picerijos ir pavieniai picos menininkai, kurie tik iš pradžių būna menininkai, paskui jie dažniausiai tampa amatininkais, nes pradeda siūlyti padažų prie picos laisvę. Padažų laisvė anksčiau ar vėliau nuveda į padažų nelaisvę.

Tobulos picos paslaptis yra absoliuti paslaptis.

Aš bandau kažkaip padėti, kažką patarti gerbiamam Picomanui. Ir ne tik jam, intuicija kužda, kad tobulos picos ieškotojų pasitaiko ir daugiau. Jie visi kenčia, ir tai yra pati beprasmiškiausia kančios atmaina. Juk pakaktų iškepti tobulą picą, suvalgyti ir štai ji – kančios pabaiga.

Patarimas numeris 1. Aš siūlau gerb. Picomanui sėsti į lėktuvą ir skristi į Neapolį, – gal ten? Toks bandymas kažkiek kainuos – lėktuvo bilietai, viešbutis, sugaištas laikas, kitos išlaidos. Bet patirtis rodo, kad vieną kartą paragavę tobulos picos gerbiami picomanai nurimsta: tikslas pasiektas, atgal prie šlamšto nebegrįžtama. Problema slypi kur? Atskridęs į Neapolį randi tankų tarsi miškas picų kultūros pasaulį. Jame picas kepa beveik 9000 picerijų. Viena picerija – 300 gyventojų. Kurioje kepama tobula? Sufleruoju gerb. Picomanui: paieškos, deja, gali užtrukti.

Patarimas numeris 2. Išgryninti picos tobulumo paslaptį. Pasiaiškinti, kur ji, velniai griebtų, slypi. Bandome? Tobulos picos paslaptis yra vanduo. Tobulos picos paslaptis yra miltai. Tobulos picos paslaptis yra impasto – tešla. Tobulos picos paslaptis yra malkų krosnis. Tobulos picos paslaptis yra pomidorai. Ir dar: tobulos picos paslaptis yra absoliuti paslaptis.

Patarimas numeris 3. Ieškoti pačios brangiausios – gurmė tipo picos. Tokios, kuri kainuotų ne mažiau kaip 30 eurų ir būtų ne apvali, kaip saulės diskas, o penkiakampė, kaip žvaigždė. Kita vertus, pica jau senokai dairosi „Michelin“ gido ir žvaigždžių link. Ir mažėja, žiauriai mažėja, kaip ir fine dining restoranų porcijos. Pati brangiausia, kupina gurmė tipo ironijos pica vadinasi One euro – vienas euras. Tai tokia lyg ir normali „margarita“, bet nuo normalios skiriasi tuo, kad yra vieno euro monetos dydžio. Nežinau ar turime reikalų su tobula pica, bet su tobulu kainos ir skersmens santykiu – tikrai. Ir dar vienas įdomus variantas – apie jį skaičiau Italijos spaudoje: pica „Metafizika“. Įspūdinga, bet labai paprasta: didelė, apvali lėkštė, centre – keli šviežio baziliko lapelio. Į klausimą „o kur pica?“ atsako jos pavadinimas.

Padažų laisvė anksčiau ar vėliau nuveda į padažų nelaisvę.

Čia, žinoma, linksmas požiūris į picą. O dabar rimtai – patarimas numeris 4: vengti tinklinių picerijų. Tų, kuriose investicijos į vaikų žaidimų kambario inventorių tiesiog proporcingos investicijoms pomidorų tyrei ir nešaldytai mocarelai. Beje, viena seniausių ir garsiausių Neapolio picerijų „Antica Pizzeria Da Michele“ po truputį tampa tinklu. Bet ten viskas kitaip nei pas mus: kelios picų kepėjų kartos tobulina picų kokybę, tada, po ne mažiau kaip šimto metų kuria tinklą. Pas mus atvirkščiai: pirmiausiai kuriamas verslo planas, paskui tinklas, o picų kokybė – po šimto metų.

Patarimas numeris 5: venkite picerijų, kurios picas užmušinėja gardindami jas česnakų aliejumi. Įeini ir klausi: naudojate česnakų aliejų? Jeigu taip, tai... Kas? Nieko. 90 proc. Lietuvos picerijų jį naudoja, – gerb. Picomanas tai žino ir žada savomis lėšomis išleisti gidą tų picerijų, kurios nenaudoja česnakų aliejaus. Kol kas jame – vos du puslapiai (idėja stabdoma).

Patarimas numeris 6: tobulos picos maniakai, – nesigėdinkite! Pasilepinti fine de claire austrėmis arba baltaisiais Albos trumais šiais laikais yra paprastesnis reikalas negu aptikti tobulai iškeptą „margaritą“. Tai kodėl gėdijatės?

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:04
01:03
01:11

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min