Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 19d. 18:03

Paulius Jurkevičius: Populistiniai žemų kainų valgymo ypatumai

Paulius Jurkevičius Jums patinka žemos maisto kainos? Tikrai? O galbūt jūs apskritai dievinate pačią žemiausią kainą? O gal jus nervina tai, kad „Iki“ fermentinis sūris yra brangesnis už „Lidl“ fermentinį sūrį? O dar tie makaronai, kuriuos užbrangino „Rimi“, o štai „Norfa“ gerokai atpigino... Jums tai sukelia diskomfortą?

Diagnozė: jeigu vaikotės pačios žemiausios maisto kainos, vadinasi, jus apsėdo ne A gripo atmaina, o maistinio populizmo virusas. Vidutiniškai sunki šio susirgimo forma pasireiškia maisto kainų lygiavos vizijomis, kai fermentinio sūrio, duonos, pieno, aliejaus kainos nebesiskiria. Nes kainų skirtumas yra tas blogis, kurio pabaigą kažin kada skelbė „Avroros“ šūvis.

Bet pasitaiko ir itin sunki maistinio populizmo forma – svajonė apie mažiausią vidutinę kainą. Įsivaizduokite: vieną saulėtą rytą atsikeliame, pasiruošiame žygiui per tris ar keturis prekybos centrus paieškant žemiausios arba vidutiniškos fermentinio sūrio kainos, pradedame žygį ir regime stebuklą: jis yra! Jis – vidutiniškai skanus, vidutiniškai kokybiškas, vidutiniškoje pakuotėje, absoliučiai vidutiniškas fermentinis sūris jai – populizmo epochos vidutinybei.

Patikslinimas: norint tokį sūrį – vidutinybę surasti niekur nebereikia bėgti. Nors ir žiema, bet kompiuterį reikia įsijungti šiek tiek anksčiau nei arbatos virdulį ir tada aplankyti interneto puslapį www.produktukainos.lt . Šis neseniai startavęs gastronominės lygiavos projektas – ieškoti, surasti, pateikti, išaukštinti vidutiniškai mažiausią kainą, mano požiūriu, yra ne kas kita kaip aukščiausia maistinio populizmo apraiška.

Tai yra tiesus ir aiškus būdas pasakyti Lietuvos žmonėms: jūs valgote ne duoną ir ne sūrį, jūs valgote kainą.

Tai yra tiesus ir aiškus būdas pasakyti Lietuvos žmonėms: jūs valgote ne duoną ir ne sūrį, jūs valgote kainą.

Tai yra brutalus maisto vertės sunaikinimo mechanizmas, kuris turės ilgalaikių ir niūrių pasekmių auklėjant jaunimą ir aiškinant kas yra maisto kokybė, maisto tradicijos, maisto sakralumas.

Tai yra efektingas paskatinimas, kryptis maisto pramonei siekti maisto produktų – frankenšteinų, kai yra produkto pavadinimas, pavyzdžiui, sūris, yra pakuotės aprašymas, bet paties sūrio ten nėra.

Prisiminiau, ką apie tai gana vaizdžiai kalbėjo „Slow Food“ įkūrėjas Carlo Petrini: „Desperatiškas maisto kainų sureikšminimas maisto pramonę atvedė prie tokių strateginių paradigmų, kurioms rūpi tik vienas dalykas – žema kaina. Štai taip ir pasimetė maisto kaip vertybės sąvoka, štai taip maisto pramonė pati sau užsinėrė kilpą. Imkime tokį produktą kaip pienas: mūsų (Italijos – aut. past.) gyvulių augintojai už litrą gauna 30 centų, pienas surenkamas ir nuvežamas į pieno perdirbimo gamyklas, ten iš jo pašalina riebalus, tada šis „nukenksmintas“ pienas supilstomas į kartono dėžutes ir parduodamas po 1 eurą. Beje, jeigu jums piene trūksta vitaminų, tai valgykite kartoną į kurį supilstytas pienas, nes jame vitaminų daugiau negu pačiame piene“.

Vienas euras už vieną litrą yra siaubingai gera, tokia itin miela vidutiniškai vidutiniška ir pakankamai žema kaina. Tai yra atspirties taškas kurti pieną – frankenšteiną, bet jau nebe už mažą, o didelę kainą. „O kur dar puiki idėja, kad pienas turėtų būti praturtintas tam tikromis medžiagomis? Todėl jis, be abejo, bus praturtintas Omega 3 už visai nedidelę beveik dviejų eurų kainą...“ – šaiposi „Slow Food“ judėjimą sukūręs žmogus.

Arba štai – ekologiškų vaisių ir daržovių naratyvas. Kai padaryta žema kaina skirta „visiems“, tada kai kam galima padaryti nelabai žemą kainą. „Que-Choisir“ tinklalapio duomenimis Prancūzijoje daržovės „visiems“ kainuoja 368 eurų metams vienam gyventojui. O jeigu esi „elitas“ arba nesi elitas, bet nori sveikai maitintis ir nori ekologiškų vaisių, tada mokėsi 660 eurų. Italijoje dėžutė nektarinų „visiems“ kainuoja 0,32 euro, o dėžutė ekologiškų – 700 proc. brangiau.

Kokybė yra kokybė. Žema kaina yra žema kaina. Dėl skonio nesiginčija tik vidutiniškai žemų maisto kainų tinklalapio skaitytojai. Nes ten kalbama apie ką? Apie maisto skonį? Ne, ten kalbama apie kainų skonį ir pakuotės dizainą. Ten desperatiškai kabinami makaronai pasitelkus nuostabų populistinį šūkį – „Žemos maisto kainos – visiems!“ Nors gal būtų geresnis kitoks šūkis, tarkime: „Teisingos kainos – visiems!“

Užsiminiau apie makaronus. Jie mūsų valstybėje kažkodėl nuolat ne ten, kur turėtų būti – ant ausų. Didžiausio Italijos makaronų koncerno „Barilla“ savininkas Guido Barilla pripažįsta: „Maisto pramonė po truputį suka link maisto informacijos skaidrumo“.

Belieka susigaudyti, kas yra maisto informacijos skaidrumas. Jo labiausiai trūksta ten, kur maistas yra pigus arba labai pigus. Kodėl jis pigus? Kas jam suteikė teisę būti tokiu pigiu? Kas sumoka už pigų maistą? Kažkas... Jeigu ne jūs, tai kažkas vis vien sumoka – gamta, ūkininkai, jūsų pačių sveikata.

Knygos „Riebūs. Saldūs. Sūrūs“ autorius Michael Moss pastebi keistą dalyką: pigaus maisto ideologai bei gamintojai stengiasi laikytis toliau nuo savo pačių gaminamo maisto. „Kraft“ (dabar „Kraft – Heinz“) bosas John Ruff nevalgo riebių užkandukų, „Nestle‘“ vadovas Luis Cantarell vakarais valgo nebent šviežią žuvį, kuria neprekiauja jo bendrovė, „Frito – Lay“ gamina bulvių traškučius, bet spėkite ar jos bosas Bob Lin juos mėgsta, o štai soft drink gėrimų architektas Howard Moskowitz kategoriškai vengia gazuotų gėrimų.

Šie maisto fabrikantai seniai suprato, kad pigus maistas yra pražūtis. Populistų duona. Bet žvilgtelėkime į mūsiškį atominės maisto lygiavos reaktorių. „Produktų kainose“ rasite tokią sąvoką kaip „maistinis aliejus“. Taip ir norisi paklausti – iš kokios epochos ši produkto definicija? Ar tik ne iš a.a. sovietinių gostų – „piščevoje maslo“? Kai pamatau „geriamasis pienas“ išsyk užsinoriu „valgomojo“ arba „kramtomojo“ pieno. Gal kas parduoda?

Na, bet tiek to, nekibkime prie žodžių. Man labiau rūpėtų, kas slepiasi už pavadinimų. „Geriamasis pienas“ primelžtas iš karvių, kurios ganėsi pievoje patręštoje azoto ir kalio trąšomis? Ar ne? O tas „sviestas – 82% riebumo pergamentinio arba laminuoto popieriaus pakuotėje“, tas sviestas toks geltonas natūraliai ar dėl tam tikrų gamybinių paradigmų? Arba „maistinis rapsų aliejus“, – ačiū Dievui ir žemės ūkio ministerijai, kad patikslina – maistui, o ne degalinėms jis skirtas, tai, žinoma, svarbi informacija, bet dar ne absoliutus skaidrumas. Man norėtųsi šiek tiek daugiau: ne apie plastikinį aliejaus butelį, ne, o apie žaliavą. Ar gavo mieli, lietuviški, skaisčiu geltoniu žydėję rapsai nelietuviško raundapo?

Sūris... Charles De Gaulle dvasia pas mus šyptelėtų: generolas nesusitvarkė su valstybe, nes jam trukdė 247 sūrių rūšys, o mūsų valstybėje – tvarka ir ramybė, nes turime vieną sūrį – demiurgą. Jis vadinasi taip: „fermentinis puskietis 45 – 50% riebumo plastikinėje pakuotėje“. Na, bet patys matote: iki skaidrumo – kaip iki mėnulio. Ar tas sūris su dažikliais? Su lizocimu? Su natrio nitritu? O gal su kalio nitritu? Pardon, o mes čia kalbame apie sūrį ar apie sūrio surogatus už mažiausią kainą?

Mano išvada: „produktukainos.lt“ yra beviltiškas šlamšto garbinimo ir vidutinybių ugdymo projektas. Sustabdykite jį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:41
01:21
06:02

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min