Dabar populiaru
Publikuota: 2019 lapkričio 16d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Šefe, kas tave nužudė?

Paulius Jurkevičius Šis klausimas liks be atsakymo. Nes Mykolo Paleckio, talentingo Palangos virtuvės šefo, nebėra. Vieną rudens dieną jis sudėliojo į feisbuką meniu pasiūlymus ir nusižudė. Užtat likome mes. Tad šis klausimas labiau rūpi mums – likusiems, o ne jam – išėjusiam.

Mykolo asmeniškai nepažinojau. Bet kartą, kai kažkokio portalo redakcijos fyfa surašė ir paleido į internetą reto skystumo restorano „Barbarosa“ recenziją, nervai neatlaikė. Sudirbau tą restoranų kritikę, kuri visiškai nežinojo, dėl ko kritikuoja, bet vis vien kritikavo. O dabar tyli kaip pelė po šluota.

Tuo, matyt, ir skiriamės nuo valstybių, kurios turi restoranų su „Michelin“ žvaigždutėmis. Mes ne tik žvaigždučių neturime, mes neturime jokio noro diskutuoti, suprasti, kodėl pelningiausiame kurorte iš gyvenimo pasitraukia žinomas virtuvės šefas. Tai atsitiko ir nieko – beveik tyla. Kai tokios tragedijos įvyksta, o jos reguliariai įvyksta ten – pas juos, žvaigždėtų restoranų šalyse žiniasklaida rašo pirmuose puslapiuose, bando aiškintis, atsakyti į klausimą „kodėl?“ Ten pas juos restorano šefo mirtis yra tokia pati valstybės mirtis, tokia tragedija kaip ir garsaus režisieriaus, rašytojo, aktoriaus praradimas.

Ten pas juos... Na gerai, sakykime, ten restoranų šefai žudosi dėl garbės, praradę vieną „Michelin“ žvaigždę. Arba dėl depresijos, kurią sukelia beprotiška įtampa, psichologinis spaudimas, nežmoniška konkurencija. Šie ir kiti gero maisto šventovių prieskoniai, kurių nemato restorano klientas, atsidūręs staltiesių, taurių, žvakių, aromatų ir skonių pasaulyje. Nemato restoranų kritikai ir tinklaraščių mergičkos, nes niekada nebuvo anapus restorano salės durų su langeliu, neragavo streso, kuris tvyro virtuvėje, kai vienu metu reikia gaminti dvidešimt skirtingų pozicijų patiekalų. Arba dar didesnio streso, kai penktadienio vakarą komanda laukia užsakymų, bet užsakymų nėra, nes restorano salė – tuščia.

Mes ne tik žvaigždučių neturime, mes neturime jokio noro diskutuoti, suprasti, kodėl pelningiausiame kurorte iš gyvenimo pasitraukia žinomas virtuvės šefas.

Dėl ko pas mus žudosi virtuvės šefai? Kalbuosi su Mykolo kolegomis šefais ir bandau daryti išvadas, ieškoti kaltų. Tikrai nekalti skundikai. Jie niekada nekalti – nei tamsiais pokario metais, nei dabar. Tai tokie mieli Lietuvos žmonės, kurie gali sunaikinti restoraną vienu ar dviem skambučiais į VMVT ir jie tai padaro – „alio, ten pas juos netvarka, ten, žinokite, atnešė į salę parodyti klientui žuvį ant nelabai švarios lentelės“. O padarę pajunta žymiai didesnį malonumą nei išragavę restorano degustacinį meniu.

Mykolą gerai pažinojęs Šiaulių restorano „Avenue Brasserie“ (III vieta Lietuvos gastronomijos savaitėje, geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtukas) šefas ir savininkas Algirdas Matačiūnas: „Niekas netikrina skundžiančio asmens tapatybės. O gal jis – konkurentas iš gretimo restorano, gal toks žmogus iš viso neegzistuoja? Tikrina skundžiamąjį. Ir štai rezultatas – pilnas operatyvinis patikrinimas, nesvarbu, ar tai mokesčiai, ar tai Veterinarinė inspekcija, nesvarbu, ar tu turi tam laiko, ar gal tą dieną bandai atidirbti prieš tai buvusią tuščią, be klientų.“

Tikrai nekalta fiskalinės politikos kūrėja – valdžia. Ta pati, kuri šiaip jau nelabai gali gyventi be restoranų – nei Vilniuje, nei Abu Dabyje. Restoranuose retkarčiais pietaujantys mokesčių inžinieriai paprastai stengiasi lygiuotis į Europą, daro kaip Europoje, cituoja Europą. Tik kartais nuo jos, nuo Europos nusigręžia, nes mažai beliko valstybių, kurios restoranams taiko tą patį PVM kaip ir kvepalams arba laikrodžiams. Bankų analitikai, finansų prižiūrėtojai kartais pietauja Ispanijoje (PVM 10 proc.), Italijoje (10 proc.), pas kaimynus lenkus (8 proc.), pas pragmatikus olandus (6 proc.) ir papietavę žagsi: va, matote – Europoje kažkaip netgi pigiau nei čia pas mus, Lietuvoje.

Dėl Mykolo mirties visiškai nekaltos galios institucijos. Jos ne šiaip užeina patikrinti, kaip, tarkime, mama tikrina vaiko dienos režimą – ar pavalgei, ar pamiegojai, ar nesergi. Jos pulsuoja energetinėmis galios kompetencijomis, kurios įvairiai pasireiškia: balso tembru, žvilgsniu, galimų sankcijų nuojautų neverbaliniu perteikimu. Šefas A.Matačiūnas pasakoja: „Kartą, kai a.a. šefas Mykolas išvažiuojamajame bankete ruošėsi maitinti vieną iš valstybės vadovų, likus valandai iki banketo pas jį į restoraną užgriuvo netgi ne Palangos, o Klaipėdos Veterinarinės inspekcijos patikrinimas.“

Galios institucijos būna beveik nekaltos stambiuose tinkliniuose restoranuose, nes ten turi reikalų su profesionaliais finansininkais, jie ten visada viskam pasiruošę. Tačiau mažame restorane, ypač provincijoje, ypač tais atvejais, kai restorano direktorius – ir šefas, ir savininkas viename asmenyje, o samdomas buhalteris – kažkur ten, toli, tokiame restoranėlyje galios institucijos jeigu ir įvaro šefui-direktoriui minčių apie savižudybę, tai betgi jos absoliučiai nekaltos.

Niekas netikrina skundžiančio asmens tapatybės. O gal jis – konkurentas iš gretimo restorano, gal toks žmogus iš viso neegzistuoja?

Niekada dėl nieko nekalti miestų merai bei merės. Tarkime, aš vykstu į Sorentą – toks nedidelis kurortas Pietų Italijoje, kalbuosi su meru apie miesto istoriją, įžymybes, kaip manote, apie ką pasakoja meras? Apie unikalų restoraną „Pas parapijiečius“, kurį aš būtinai turiu aplankyti ir aprašyti, kad mano skaitytojai iš mano šalies atvyktų į Sorentą paragauti citrinų rizoto. Va... Nors šiaip Sorente ir be rizoto yra ką veikti...

O, pavyzdžiui, Šiauliuose yra Kryžių kalnas. Tiesa, netgi ne visai Šiauliuose, o kiek toliau, link Rygos pavažiavus. Todėl italų grupė ką daro? Stabteli tinkliniame restorane, stebisi, kad valgo tą patį, ką jau valgė Kaune, ir varo toliau, link Kryžių kalno. O jūs, vietinės gastronominės kultūros skleidėjai, jūs laukite klientų. Arba dar vieno patikrinimo.

Imkime Merkinę. Nagi ne Sorentas, netgi ne Palanga, bet yra ten tokia užeiga „Šilo kopa“. Kaip manote, ar Varėnos rajono savivaldybei ateis kada nors į galvą mintis, kad tai yra Merkinės įžymybė šiandien ir dabar, gastronominio turizmo traukos centras? Vertas bent jau kelio nuorodos ties Kauno ir Vilniaus plentų sankryža. Aš tikiuosi, kad tų moterų, „Šilo kopoje“ gaminančių patiekalus iš grikių, depresinės mintys dar neužklupo. Bet vis vien norisi paklausti: „Alio, savivaldybės, girdėjote tokį reiškinį kaip gastronominis turizmas?“

Absoliučiai nekalti dėl šefo Mykolo ir kitų, ties bankroto ir savižudybės riba balansuojančių šefų, esame mes – valgytojai. Taupūs, praktiški ir teisingi. Norime sveiko, kokybiško, gražiai, greitai, maloniai, profesionaliai, su šypsena ir trupučiu meilės, dėmesingai, mandagiai patiekto maisto. Ir dar: norime mažo, šeimyninio restoranėlio, – kaip tada, kai keliavome po Ispaniją ar Italiją, sustojome tokiame miestelyje ir ten pietavome. Norime, kad virtuvės šefas prieitų prie mūsų stalo ir pasikalbėtų, papasakotų apie restorano koncepciją, produktų kilmę, kokybę.

Na, bet čia, žinoma, detalės. Lūkesčiai ir prisiminimai. Nes labiausiai už viską mes norime vieno esminio dalyko. Mažytės kainos – štai, ko mes norime! Jeigu mažytės kainos nebus, tai tada... Tada susidėsime maistą į dėžutę ir pasiųsime restoranų kultūrą velniop! Arba myriop, koks skirtumas.

Atleisk mums, šefe Mykolai! Mes dar daug ką turime suprasti.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:08
01:11
02:10

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min