Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 8d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Streikas ir gastronomija. Ingredientai

Paulius Jurkevičius Daug įtampos šį savaitgalį tvyro Lietuvoje. Jaučiu ją netgi būdamas toli – Romoje. Gal ir norėčiau vėl rašyti apie espreso kavos reikalus, auksą su pirmaisiais patiekalais ir apie tai, ką išgirdau iš prancūzų superšefo Olivier Roellingerio. Gal kitą kartą.

Šiandien į kasdienybės skonio racioną braunasi kampuotas ir iki šiol nelabai aptarto skonio ingredientas: streikas. Kuri skonio asociacija sukyla tariant šį žodį? Saldumas? Sūrumas? Kartumas?

Daug kas priklauso nuo to, kaip baigiasi streikas. Jeigu gerai, tai gali būti ir saldu. Jeigu nelabai – kartūs poskoniai garantuoti. Nors čia, žinoma, aš samprotauju ganėtinai perkeltine prasme. Streikui būdingas sūrumas, nes jis yra ta demokratijos druska, kurios mums neleido prieš 30 metų, o šiandien neleidžia nebent Šiaurės Korėjos gyventojams.

Be to, samprotauju apie streiką iš aukštos ir privilegijuotos streikų kultūros varpinės. Ji stūkso šalyje, kuri streikuoja dažnai, intensyviai ir išradingai. Anksčiau bičiuliai leisdavo sau pajuokauti: ten, pas jus – Italijoje streikas yra privalomas ar tik maloni laisvalaikio forma? Dabar turbūt daugiau nebeklausinės. Vis tik dar nesame įpratę, susigyvenę ir susidraugavę su žodžiu streikas taip, kaip italai. Pas mus streikas skelbiamas tarsi būtų skelbiamas karas, o čia, Italijoje, kaip įprasta kasdienybės grimasa.

Kadangi mano šeštadienio apžvalgos – apie gastronomiją, apie maisto kultūrą arba apie maisto antikultūrą, šįsyk aptarsiu streiko sąsajas su maisto pasauliu. Kita vertus, – šeštadienio vakaras ir sekmadienis netinkamas laikas įtampą ir stresą dauginti, jo turbūt ir taip per savaitę susikaupia. O jeigu kažkas skaitydamas šį tekstą nusišypsos ir pagalvos, kad streikas – tai egzotiškas, bet dažnai demokratijos valgiaraščiuose pasitaikantis ingredientas, – ką gi, nenusiminkite, savaitės pradžioje mano kolegos apžvalgininkai sugrąžins į rimtas nerimo būsenas.

Pastebėjau štai ką: Europos streikų čempionė Italija dažnai suranda pretekstų streikuoti, jeigu kažkas neskanu. Pas mus tokie dalykai dar nevyksta, bet tai nereiškia, kad jie niekada nevyks. Geriau būti iš anksto pasiruošusiems ir informuotiems. Tarkime, daugiadienis mokinių protestas prieš neskanius ir nekokybiškus pietus mokyklos valgykloje tapo tokia smulkia ir dažna streiko forma, jog kolegos italų žurnalistai jau nebenori apie tokius dalykus rašyti. Bet jie vyksta – reguliariai ir vis įdomesniais šiuolaikinės gastronomijos rakursais.

Mokinių tėvai reiškia vis tvirtesnį įsitikinimą, kad mokykla turi ne tik kokybiškai mokyti, bet ir kokybiškai maitinti

Jeigu anksčiau buvo streikuojama dėl begėdiškai atšalusių lazanijų, tai dabar protestuojama dėl pernelyg skurdaus veganiško meniu. Arba dėl ingredientų: tarkime, neseniai Venecijos provincija streikavo dėl to, kad špinatai – šaldyti. Ir dėl alyvuogių aliejaus. Taip, – jeigu tėvai etiketėse aptinka prekinę deklaraciją „ne ES kilmės tyras alyvuogių aliejus“ – tai streikas beveik garantuotas. Produktai valgyklose turi būti tik ES kilmės. Išskyrus, nebent, bananus.

Mokinių tėvai reiškia vis tvirtesnį įsitikinimą, kad mokykla turi ne tik kokybiškai mokyti, bet ir kokybiškai maitinti. O jeigu ne – tada valgyklų virėjos tesėdi be darbo arba pačios tesuvalgo savo gamintus pietus.

Įdomu tai, kad panašiai galvoja ne tik mokiniai ir jų tėvai, bet ir policininkai arba ugniagesiai. Prašiau kolegų žurnalistų, kad suteiktų man informacijos, kas kur streikuoja dėl maisto ir štai – naujiena: streikuoja Bolonijos kriminalinės prevencijos rinktinės pareigūnai. Priežastis: neskanus maistas, o be to, vienas pareigūnas rizote rado kirminą ir nusiuntė nuotrauką į vietinio laikraščio redakciją. Išsyk sureagavo nepriklausoma policijos profsąjunga: streikuokite, o maistą be kirminų mes atvešime prie komisariato durų.

Vičencoje streikas įsisiūbavo provincijos priešgaisrinės apsaugos vadavietėje: valgyklos maistas – nesveikas ir nekokybiškas, o svarbiausia – jį gamina neprofesionalus virtuvės šefas. Išvada? Boikotuosime valgyklą! Nevalgysime! Negesinsime gaisrų! Alkani, streikuojantys ugniagesiai – nelabai saugus reiškinys. Vidaus reikalų ministerija ėmėsi skubiai gesinti ugniagesių streiką, šefas buvo surastas.

Dar liūdnesnis atvejis, jeigu streikas įsisiūbuoja kalėjime. Ypač, kai streikuoja ne nuteistieji, bet juos saugantis specialus policijos dalinys – polizia penitenziaria. Toks atvejis nutiko Moncoje, – tai toks turtingas pramonės miestas, kuriame vyksta F 1 lenktynės. Basta! Užteks prasto maisto, – dėjo kumščiu į valgyklos stalą policininkai ir paskelbė 24 valandų streiką. Kaliniai per šį trumpą streiką neišsibėgiojo, bet maisto kokybę juos saugantiems pareigūnams teko pagerinti.

Lietuvoje bandyta aiškintis, ką valgo mokiniai ir ligoniai, bet niekas iki šiol nesidomėjo statutiniams pareigūnams tiekiamo maisto kokybe. Ir streikų iki šiol šia tema lyg ir nebuvo... Na, bet mano pateikti Italijos pavyzdžiai rodo, kad toks dalykas kaip pareigūnų teisė į sveiką, skanų maistą egzistuoja. Teisė už jį kovoti – taip pat, matyt, egzistuoja. Ir jeigu pareigūnai ims atidžiau žvalgytis į kotletų, troškinių, salotų receptūras, patiekalų ingredientus, kas žino, kaip ten bus.

Galų gale, – valgyklos yra valgyklos. Visko visur pasitaiko. Pasižvalgykime po prabangos, staltiesių ir kūrybiško maisto karalystę – restoranus. Ar galime manyti, kad vyksta masiniai restoranų šefų streikai, kelnerių profesinių sąjungų eitynės, indų plovėjų protestai? Žinoma. Pas mus gal dar nevyksta, bet gurmė valstybėse tai įprastas reiškinys, kaip ir restoranų metų gido „Michelin“ pristatymas.

Mane pasiekė informacija, kad streikavo dešimtys Bolonijos restoranų. Tiesa, jų streikas – trumpas ir atsargus – pirmadienį, kai nelabai kas eina į restoraną. Nesvarbu. Šefų ir savininkų streiko esmė jaudina, o taikinys stulbina.

„Restoranams kažkodėl nuolat klijuojama sukčiavimo, apgaulės, fiskalinių machinacijų etiketė. Nors mes juodai dirbame tuo metu, kai kiti ilsisi ir švenčia. Nors mus nuolat kontroliuoja, tikrina, seka daugybė institucijų ir organų“, – aiškino kolegoms garsaus Bolonijos restorano „Al Cambio“ virtuvės šefas. Prieš ką streikavo Bolonijos restoranai? Prieš valstybę, kuri per mokesčius pasiima kone 70 proc. restorane uždirbto pelno.

Kartais streikas užklumpa netgi labai garsių restoranų savininkus. Komiška, filmo scenarijaus verta istorija nutiko Venecijoje. Turbūt visi skaitėme Ernesto Hemingway'aus romanuose apie restoraną „Harry‘s Bar“. Tokia švari, šviesi vietelė, kurioje buvo išrastas carpaccio, ji buvo ir tebėra šv. Morkaus aikštėje. Vieną ūkanotą dieną papietauti užsukę klientai apstulbo: juos aptarnavo ir eiliniu padavėju dirbo legendinis restorano savininkas Arrigo Cipriani. Į klausimą „kodėl?“ jis atsakė vienu žodžiu: sciopero (it. – streikas).

Žodžiu, streikas yra streikas. Ne karas, ne maras ir ne apokalipsė. Pasitaiko visiems ir visur. Skiriasi nebent skonio ingredientai, receptūros ir pateikimas. Beje, koks gi tas streiko skonis? Man regis – švariai, vitaminiškai, šiek tiek geliančiai rūgštus. Ar klystu?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min