Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2013 rugsėjo 4d. 12:50

Raimundas Celencevičius: Rinktinė – visi už Lietuvą ar tik už save?

Raimundas Celencevičius
Raimundas Celencevičius
Niekaip neapleidžia jausmas, kad kažkas 2013-ųjų J.Kazlausko suburtoje Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje negerai. Ne, ne apie sugedusį lėktuvą ar K.Lavrinovičiaus nupieštą svastiką, kuri tik policijai nepanaši į svastiką, kalba. Apie tai, ko dar nematyti paviršiuje, bet verda komandos viduje.

Tas nerimo jausmas apėmė ir neapleido stebint rinktinės pasirengimo Europos vyrų krepšinio čempionatui Slovėnijoje rungtynes. Po vienų gerai sužaistų rungtynių vyrai kitose kamuolį mėtydavo tarsi medinėmis rankomis. Kodėl? Nenusiteikė, neįvertino varžovų. Po vyriško pokalbio su treneriais nusiteikia, įvertina, sutriuškina, o po to – vėl: nenusiteikė, jau susikrovė lagaminus, saugojosi traumų...

Jeigu taip kalbėtų buvę rinktinės treneriai A.Sireika, R.Butautas ar K.Kemzūra, būtų galima suprasti, bet J.Kazlauskas? Neginčijamas autoritetas, garsėjantis griežtumu?

Egoistų rinktinė

Dar didesnė nuostaba apėmė po draugiškų rungtynių su Rusija, kai J.Mačiulis leido sau jam papriekaištavusį J.Kazlauską pasiųsti. Pagarba strategui, kad jis iškart nepasiuntė labai gerai apie save galvojančio puolėjo bent į Atėnus, o viešai priminė jam, kad teisę urgzti komandoje turi tik treneris. Primint tai priminė, bet ir ženklas buvo duotas: trenerį galima pasiųsti.

Dar per pasirengimo etapą ne vienas žaidėjas net viešai užsiminė, kad šiemet į rinktinę susirinko daug didelį ego turinčių žaidėjų, kurie nori visko ir iškart, kurie tiesiog nepakenčia būti atsarginiais. Jie jauni, išpaikinti pinigų, gražių merginų ir žiniasklaidos dėmesio.

Ši rinktinė, nors ir labai talentinga bei stipri, drauge yra ir labai pažeidžiama. Ypač tuomet, kai nežaidžia kaip komanda.

Ar jiems suburti į komandą pakaks J.Kazlausko autoriteto aikštėje ir R.Javtoko boso drabužinėje? Jeigu nepakaks, ši rinktinė neturi jokių šansų, nors kaip niekada yra stipri ir talentinga, nors joje – bene visi geriausi ir, svarbiausia, sveiki Lietuvos krepšininkai.

Achilo kulnas

Ši rinktinė, nors ir labai talentinga bei stipri, drauge yra ir labai pažeidžiama. Ypač tuomet, kai nežaidžia kaip komanda.

Makedonai, suomiai, gruzinai, o labiausiai – kol kas vieninteliai lietuvius įveikę graikai parodė, kiek nedaug reikia, kad Lietuvos rinktinė subyrėtų. Tereikia akylai prižiūrėti tuos du krepšininkus, kurie aikštėje bando būti įžaidėjai (nes tikro įžaidėjo Lietuvos rinktinė neturi), – M.Kalnietį arba T.Delininkaitį. Abu jie gali surengti greitą puolimą, gražiai perduoti kamuolį, įmesti, bet susidūrę su kieta gynyba ima blaškytis ir dalyti kamuolius ne saviems, o varžovams. O jei dar reikia prie savo krepšio gaudyti kokį nors V.Spanoulį ar bent V.Sanikidzę, iš viso pasaulio pabaiga.

Kai M.Kalnietis ir T.Delininkaitis ima dusti gynybos gniaužtuose ir galvoti – kaip neprarasti kamuolio, o ne kaip jį tiksliai įžaisti pagal numatytą derinį, likę Lietuvos krepšininkai puolime sustingsta kaip Gedimino stulpai.

Gyviausi – gynėjai R.Seibutis ir M.Pocius, bet ir jų jėgos greitai išsibaigia. R.Seibutis stabiliai gerai bent pusę rungtynių gali žaisti tik prieš silpnesnius varžovus, o prieš stipresnius tarsi išnyksta. Praėjusį sezoną traumų kamuotas M.Pocius pilnas energijos, tebeturi taiklią ranką, yra veržlus, bet, stokodamas žaidybinės praktikos, dažnai priima neteisingus sprendimus ir, užuot įmetęs du taškus su bauda, „įlipa į medį“.

Lyderiai – jau nebe tie

J.Mačiulis jau atsigavo po traumos, nebebijo laužyti varžovų ir lipti jiems ant galvų, bet štai taiklumo dar nesusigrąžino, todėl sutikęs po krepšiu savęs vertą varžovą ir atsitraukęs toliau jau mažai pavojingas.

M.Kuzminskas blyksteli dažnai, ypač yra pavojingas prie tritaškio ir greitose atakose, bet jis pasmerktas būti tinkamai neišnaudotas, ypač šioje egoistų rinktinėje, nes niekada nepasiųs trenerio ir nepareikalaus „matais“ perdavimo iš komandos draugo.

Po traumos ir beveik metų ant atsarginių suolelio pakilęs L.Kleiza pakeitė ne tik šukuoseną, bet ir požiūrį į gyvenimą, nors arogancijos dar neįveikė. Jis – vis dar lyderis, metantis, kada kiti bijo, ir pataikantis tada, kada reikia. Bet jau be ankstesnės sprogstamosios jėgos ir greičio. Dėl to ir tos nesportinės pražangos beveik per kiekvienas rungtynes. Iš pykčio, kad nori, bet nebegali. Jeigu neįvyks stebuklas, vis dažniau pasitaikys rungtynių, kuriose L.Kleizos tarsi nebus, nes jis tiesiog nespės prie atšokusio kamuolio arba išlįsti iš užtvaros, kad gautų kamuolį ir mestų.

Lietuvos rinktinė šiame čempionate ką nors laimės ne todėl, kad yra labai stipri, o todėl, kad varžovai gerokai susilpnėjo.

Aukšti, bet ar stiprūs?

Didžiausia rinktinės stiprybe visi – ir savi, ir svetimi – vadina aukštaūgius, kurių kaip niekada daug. Broliai Lavrinovičiai ir D.Motiejūnas tokie universalūs, jog pavojingi visur – ir prie tritaškio, ir po krepšiu, gali mesti, atkovoti kamuolį, pastatyti užtvarą, atlikti perdavimą. Trenerių schemose ir galvose – taip, bet iš tiesų...

D.Motiejūnas per pasirengimo rungtynes po dažnos atakos grįždavo skėsčiodamas iš piktumo rankomis, nes taip ir negaudavo kamuolio, o kai gaudavo, kartais neįmesdavo ir iš po krepšio. Žinoma, blyksteldavo, bet paskui vėl kažkur motiejūniškai dingdavo.

Po puikaus sezono „Žalgiryje“ broliai Lavrinovičiai išlaikė gerą sportinę formą, bet dėl solidaus amžiaus bei ne itin didelio noro gintis jie turėtų būti tik kelių minučių žaidėjai, o ne komandos varikliai, nešantys į pergalę. Na, ir geros nuotaikos užtaisas prie stalo ir per spaudos konferencijas.

Vidurio puolėjai J.Valančiūnas ir R.Javtokas turėtų būti didžiausia Lietuvos galybės po krepšiais jėga. Bet R.Javtokas dar prieš pasirengimą čempionatui pasakė, kad visiems aišku, kas bus pagrindinis rinktinės vidurio puolėjas. Ir iš jo žaidimo matyti: R.Javtokas jau naudingesnis drabužinėje nei aikštelėje. Gintis jis vis dar gali. Dar gali ir kelis taškus pelnyti, bet tai ir viskas.

J.Valančiūnui puikus sezonas NBA išėjo ne į naudą. Anot A.Sabonio, J.Valančiūnas „surobotėjo“. Kitaip tariant, prarado tas savybes, kuriomis žavėjo žaisdamas Lietuvoje. NBA J.Valančiūnas įprato daužyti sieną į kaktą, laužtis pro užtrenktas duris. Jeigu varžovai norės su J.Valančiūnu galynėtis, bus pusė velnio, kol nepasitaikys koks N.Krstičius (būtų gerai, kad tik šiandien) ar M.Gasolis (tikėkimės, kuo vėliau), bet jei bus gudresnių, lietuvių žvaigždė, kaip jau ne kartą buvo, greitai sės ant suolo prisirinkusi pilną glėbį pražangų ir klaidų.

Pesimistiškai čia kažkaip išėjo, bet geriau mažai tikėtis ir daug gauti, o ne atvirkščiai. Vis dėlto, jeigu kas eitų lažybų, sakyčiau: Lietuvos rinktinė šiame čempionate ką nors laimės ne todėl, kad yra labai stipri, o todėl, kad varžovai gerokai susilpnėjo – ir serbai, ir graikai, ir prancūzai, ir ispanai.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

SEB verslo augimo programa

47:36
01:21:02

Adventur 2022

Maistas

Tik prenumeratoriams

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min