Bet jeigu sėdi tame ekonomikos traukinyje ir ypač toliau nuo garvežio, kur nors viduriniame ar net paskutiniame vagone, pudros mėlynėms paslėpti nebeužtenka. Kuo toliau nuo didmiesčių ir laisvųjų ekonominių zonų, kuriose klesti eksportuojančios įmonės, tuo pilkiau.
Savivaldybių skolos jau perkopė 2 milijardus litų ir toliau grėsmingai didėja. Jei nebus radikalių permainų, daugeliui jų gali tekti skelbti bankrotą.
Mažesni miestai niekaip negali atsigauti nuo prieškriziniais metais apėmusio finansinio svaigulio. Tuomet pinigų dar buvo, buvo galima skolintis į valias, tad niekas ir netaupė. Štai kad ir grybų sostinė Varėna. Keliolikos tūkstančių gyventojų miestelis, kuriame sėdinčiai rajono valdžiai pavaldus didžiulis miškuose skendintis rajonas.
Nesmagu buvo būti provincija, todėl varėniškiai užsimojo iš peties: kad žmonės, važiuodami į Druskininkų kurortą, užsuktų ir į Varėną, reikia hipodromo, daugiafunkcio sporto komplekso su pirtimis ir baseinu, grybų parko su restoranais ir kavinėmis ir dar nežinia ko. Laimei, sunkmetis atėjo greitai: hipodromui spėta tik ne visai legaliai iškirsti pušis, o sporto komplekso su baseinu iškilo tik griaučiai. Neduokdie, būtų spėta įgyvendinti visas vizijas. Ir taip kiauras savivaldybės biudžetas būtų visai patrūkęs, nes nei hipodromas, nei sporto kompleksas negeneruotų tiek pajamų, kad savivaldybei nuostolių netektų dengti iš savo kišenės.
Rajonų centrai ir miesteliai vis labiau primena gražius, bet tuščiavidurius balionus: išsigražino Europos Sąjungos lėšomis, įsirengė modernius vandenvalos įrenginius, bet liko tokie pat skurdūs, o gal dar skurdesni, nes visą šitą gėrį iš dalies teko finansuoti ir iš savo kiaurų kišenių – iš paskolų.
Tokie yra didžiosios dalies šalies savivaldybių rūpesčiai: rūbas XXI amžiaus, o po juo – kone viduramžiai.
Dabar toje pačioje Varėnoje stebina puikiai sutvarkytas jūra vadinamas tvenkinys, gausi poilsio infrastruktūra, bet lankomiausia miesto parduotuvė yra savaitgaliais dulkinoje ir duobėtoje aikštėje ūžiantis vienas didžiausių Lietuvos skudurynų; ant stulpų žydi gėlės, lygiose it stiklas gatvėse mirksi modernūs šviesoforai, bet savivaldybės dotuojamas autobusų parkas neišgali išleisti į kaimus autobuso bent pora kartų per savaitę, o žiemą žmonės į Varėną dirbti ne važiuoja, o slysta nevalytais keliais, nes savivaldybė neturi pinigų.
Tokie yra didžiosios dalies šalies savivaldybių rūpesčiai: rūbas XXI amžiaus, o po juo – kone viduramžiai.
Daugelis šalies rajonų grimzta į liūną dėl to, jog nebeturi finansinio stuburo. Daug kur nuo sovietmečio likusios didžiosios įmonės nunyko arba išsiskaidė į daugybę smulkių, kurioms svarbiausia buvo ir tebėra ne mokesčius ar padorias algas mokėti, o išgyventi bet kokiu būdu.
Tokį mentalitetą pakeisti – ne vienų metų darbas. Ir, tikriausiai, ne nuo pramogų infrastruktūros ar gražių gatvių reikėtų pradėti, o nuo to, ką siūlo, pavyzdžiui, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis: mažų ir vidutinių įmonių kreditavimo užtikrinimo, tiesioginių užsienio investicijų, ypač toliau nuo didmiesčių, pritraukimą, ES paramos investavimą ne į gerovės kūrimą, o į technologijas, gamybinį potencialą, darbo santykių lankstumą. Kitaip turėsime daug disneilendų užkaltais langais.
