Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 liepos 19d. 11:01

Ramūnas Vilpišauskas: keturi pastebėjimai apie dvejus G.Nausėdos prezidentavimo metus

Ramūnas Vilpišauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Ramūnas Vilpišauskas
Prezidentas Gitanas Nausėda nuo pat rinkiminės kampanijos nuosekliai akcentuoja siekį įtvirtinti Lietuvoje gerovės valstybę, kurios pagrindinius principus jis viešai pristatė po praėjusių metų Seimo rinkimų. Tačiau šiam jo siekiui trukdo vis labiau ryškėjanti priešprieša su valdančia dauguma ir vyriausybe, kuri pastaruoju metu pradeda veikti ir šalies užsienio politiką ir dėl kurios vis daugiau atsakomybės tenka pačiam prezidentui.

Praėjo dveji metai po Gitano Nausėdos inauguracijos Lietuvos Respublikos prezidentu. Kokie pagrindiniai jo veiklos bruožai išryškėjo per šiuos dvejus metus? Kaip galima būtų apibūdinti prezidento ir kitų politinių institucijų santykius bei ką tai reiškia šalies vidaus ir užsienio politikai? Žemiau pateikiami keturi pastebėjimai, kuriais atsakoma į minėtus klausimus.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Gitanas Nausėda
Luko Balandžio / 15min nuotr./Gitanas Nausėda

Gerovės valstybės įtvirtinimas – nuosekliai akcentuojamas G.Nausėdos prioritetas. Apie gerovės valstybę G.Nausėda daug kalbėjo rinkimų kampanijos metu. Tiesa, tada jis aiškiai neapibrėžė, ką ketina padaryti, kad po penkerių savo kadencijos metų galėtų teigti, jog svariai prisidėjo ją įtvirtindamas Lietuvoje. Pirmaisiais kadencijos metais atrodė, kad G.Nausėdos gerovės valstybė apsiriboja pensijų didinimu. Tačiau praėjusių metų rudenį netrukus po Seimo rinkimų jis viešai išsamiau pristatė savo gerovės valstybės viziją ir nuo tada svarbesnėmis progomis nuosekliai primena pagrindinius jos principus.

Tie principai – stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi Lietuva. Žinoma, jie apima daugelį iššūkių, su kuriais susiduria šiuolaikinės pasaulio valstybės, ir dėl savo plačios aprėpties gali būti kritikuojami, kaip pernelyg menkai sutelkiantys politines pastangas kryptingai veiklai.

Gerovės valstybės siekio įgyvendinimas sunkiai įmanomas be konstruktyvaus bendradarbiavimo su Seimo dauguma ir vyriausybe.

Be to, kai kurių iš jų, pavyzdžiui, „žaliosios Lietuvos“ įgyvendinimui bus reikalingi ne tik reikšmingi žmonių elgsenos pokyčiai, pereinant prie mažiau taršių susisiekimo priemonių ir kitaip savo kasdieniame gyvenime labiau tausojant aplinką. Jie kainuos, ir ta kaina gali padidinti socialinę atskirtį. Prezidento mėgstamos Vokietijos eksperimentai šioje srityje rodo, kaip taršos apmokestinimas gali padidinti kuro ir būsto šildymo kainas, o tai ypač aktualu skurdžiau gyvenantiems.

Kitaip sakant, skirtingų prezidento deklaruojamų principų įgyvendinimas gali turėti prieštaringą poveikį ir apie tai kol kas mažai diskutuojama. O gal prisimenamos Prancūzijoje kilusio „geltonųjų liemenių“ judėjimo ištakos ir dėl to norima palikti aiškinimąsi apie tokių priemonių pasekmes vyriausybei?

Gerovės valstybės įtvirtinimui būtinas bendradarbiavimas tarp prezidento, Seimo ir vyriausybės. Vertinant prezidento siekį įtvirtinti gerovės valstybę Lietuvoje ypač svarbu tai, kad jo praktinis įgyvendinimas sunkiai įmanomas be konstruktyvaus bendradarbiavimo su Seimo dauguma ir vyriausybe.

Taip yra dėl to, jog daugelis priemonių, kurios sietinos su stiprios, teisingos, žalios ir inovatyvios Lietuvos stiprinimu pirmiausia yra ekonominės, švietimo, socialinės, aplinkosaugos, transporto, energetikos ir, žinoma, viešųjų finansų politikos priemonės. Tik krašto apsauga, kaip ir užsienio politika, laikytina prezidento kuruojama sritimi, nors gynybos finansavimas taip pat yra valdančiosios daugumos ir vyriausybės rūpestis. Daugelyje kitų viešosios politikos sričių pagrindiniai sprendimai pirmiausia kyla iš vyriausybės programos, tad prezidentui siekiant savo prioritetų, būtina aktyviai dirbti su Seimu ir vyriausybe.

Tačiau kol kas tokio bendradarbiavimo stinga. Matėme prezidento teisėkūros iniciatyvas, pavyzdžiui, dėl pensijų ar neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimo, bet dalis jų sulaukė kritiškų reakcijų iš vyriausybės. Dar labiau matomas bendradarbiavimo trūkumas šiuo metu Lietuvos visuomenei ypač aktualiu klausimu – siekiant suvaldyti pandemiją ir apsisaugoti nuo dar vienos jos bangos ir naujų apribojimų įvedimo rudenį.

Nors pandemijos pradžioje prezidentas buvo mažai matomas, tačiau vėliau ėmėsi aktyvesnio vaidmens. Pavyzdžiui, dar sausio mėnesį po pokalbio su Europos Komisijos pirmininke prezidentas paskelbė, jog yra galimybė iki Mindauginių paskiepyti 70 proc. suaugusių šalies gyventojų, taip kartu formuluodamas tikslą už tai tiesiogiai atsakingoms institucijoms.

Tačiau tikslo formulavimas reiškia ir atsakomybės prisidėti prie jo įgyvendinimo prisiėmimą. Simboliška, kad G. Nausėdos populiarumo reitingai yra ties 70 proc., o ir vardan kokio kito tikslo, jei ne šio, verta aukoti bent dalį to populiarumo? Bet kol kas prezidento pastangų – vizitų į mažiausiai besiskiepijančių regionus, susitikimų ir diskusijų su nenorinčiais skiepytis ir pan. – matyti mažai. Matomesnis buvo liepos 6 d. šventinis priėmimas, bet nauja pandemijos banga šiuos ceremoninius renginius gali vėl sustabdyti.

Sveikatos apsaugos ministerija turi dirbti veiksmingiau, nes skiepijimosi tempai Lietuvoje yra nepakankami ir lėtėja. Kita vertus, Lietuva, remiantis viešai prieinamais palyginamais skiepijimosi duomenimis, ne tik neišsiskiria blogąja prasme iš ES šalių, bet ir lenkia kitas Baltijos valstybes, Lenkiją, Suomiją bei Švediją.

Tad prezidento spaudos konferencijoje išsakyta kritika Sveikatos apsaugos ministerijai skamba ne kaip demokratijos kokybei svarbi institucinio atsvarų mechanizmo išraiška. Ji geriausiu atveju panašesnė į atsakomybės vengimą ir nenorą rizikuoti reitingais, blogiausiu – į negebėjimą atsiriboti nuo asmeniškumų. Beje, rudenį formuojant naują vyriausybę būtent apie pandemijos valdymą kalbėdamas G.Nausėda akcentavo: „reikės daryti darbus, kurie nepalauks, ir aš, kaip valstybės vadovas, prie to prisidėsiu“. Dar skambesnių pamokymų apie drąsą prisiimti atsakomybę ir imtis lyderystės išgirdome antrajame prezidento metiniame pranešime.

Strateginio mąstymo vidaus politikoje trūkumas kenkia ne tik sutarimui tarp institucijų, bet ir paties prezidento veikimui. G.Nausėda labiausiai atitinka Lietuvos Konstitucijoje esančią nuostatą, kad prezidentas yra nepartinis. Jis ne tik formaliai nepriklauso jokiai partijai, bet ir nebuvo jokios partijos remiamas rinkimų metu (tiesa, ši situacija gali pasikeisti ateityje).

Tačiau tai reiškia, jog jam ir jo komandai ypač svarbu aktyviai dirbti, telkiant paramą Seime savo teisėkūros iniciatyvoms, koordinuojant sprendimus dėl įvairių pareigūnų paskyrimo ir planuojant politinius veiksmus, kurių prezidentas ketina imtis ateityje, įvertindamas savo padėtį santykiuose su koalicine dauguma ir jos vyriausybe. Per pirmus dvejus metus kryptingo darbo ir savalaikių sprendimų stigo, daugiau matėsi bandymų pirmąsias nesėkmes vidaus politikoje (pvz. dėl S.Skvernelio vyriausybės susisiekimo ministro atstatydinimo) mėginti kompensuoti (taip pat nesėkmingai) demonstruojant savo galias I.Šimonytės vyriausybės formavimo metu.

Ne visų pareigūnų skyrimas užsitęsė dėl prezidento nenoro bendradarbiauti ar argumentų stokos. Tačiau netinkamas „politinio atšalimo“ sampratos panaudojimas ankstesnės vyriausybės ministrų atžvilgiu vėliau apribojo paties prezidento galimybes skirti savo patarėjus į pareigas, kurioms reikalingas Seimo ar vyriausybės pritarimas. Tokių strategiškai neapgalvotų sprendimų ar bent jų viešų paaiškinimų buvo ir daugiau. Įdomu, ar bus daug progų prezidento oponentams priminti jo frazę apie tai, jog problemos nesprendžiamos laiškais.

Ginčas dėl Europos Vadovų Tarybos vis labiau ima kenkti Lietuvos interesų realizavimui ES.

Užsienio politikoje dominuoja tradiciniai prioritetai, bet pastaruoju metu abipusiai nesutarimai su konservatoriais ima trikdyti jų įgyvendinimą. Vienoje pagrindinių prezidento atsakomybės sričių – užsienio politikoje – dominuoja tęstinumas. Tiesa, pirmaisiais metais buvo užlipta ant to paties grėblio, ant kurio savo pirmos kadencijos pradžioje užlipo D.Grybauskaitė, bandant „šildyti“ santykius su Baltarusija. Aktyviai bendraujama su Lenkijos valdančiaisiais, kurių parama Lietuvai svarbiems infrastruktūros projektams ir saugumo interesams yra būtina. Tačiau reikia pripažinti, kad jie tampa vis labiau izoliuotais ES ir tokia situacija ateityje Lietuvos užsienio politikos formuotojams kels vis aštresnes dilemas.

Dėl strateginių prioritetų, o dažniausiai ir dėl taktinių veiksmų prezidentas sutaria su Seimo dauguma ir vyriausybe. Tačiau ginčas su konservatoriais dėl to, kas turėtų Lietuvai atstovauti Europos vadovų taryboje (EVT) vis labiau ima kenkti Lietuvos interesų realizavimui ES ir, atrodo, persilieja į kitus klausimus, kuriuose trūksta konstruktyvumo ir jam, ir konservatoriams. Ilgą laiką šiame ginče būtent prezidento pozicija atrodė tvirčiau pagrįsta.

Tačiau po birželio pabaigoje įvykusios EVT, kurios metu net dviem diskusijų temoms, tarp jų ir dėl Lietuvos pozicijos Vokietijos inicijuotiems ir Prancūzijos palaikytiems siūlymams dėl naujos ES politikos Rusijos atžvilgiu, prezidento elgesys tapo siurprizu vyriausybei (ir, atrodo, kai kurioms artimiausioms Lietuvos partnerėms ES), kyla naujų klausimų apie tai, ar bendradarbiavimo tarp jo (ir jo patarėjų) bei vyriausybės stoka nedaro žalos šalies interesams. Be to, išlieka ir jau senas, bet dar neišspręstas Lietuvos ambasadoriaus ES skyrimo klausimas.

Retai įtampos tarp prezidento ir kitų svarbiausių politinių šalies institucijų sukeldavo dviprasmybių šalies partneriams ES ir NATO. Tad G.Nausėdai pradedant trečiuosius pirmos kadencijos metus tema apie prezidento santykius su valdančiaisiais Seime ir vyriausybe išlieka svarbiausia, ir čia vis daugiau klausimų turi atsakyti pats prezidentas.

Ramūnas Vilpišauskas yra VU TSPMI Jean Monnet profesorius.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Komentarai: 10

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Auk, Lietuva

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min