Dabar populiaru
Publikuota: 2018 rugpjūčio 27d. 08:01

Regina Statkuvienė: Į XIX ar XXI amžių rugsėjį grįš moksleiviai?

Regina Statkuvienė Ar yra vaikų, kurie laukia mokslo metų pradžios ir jau dabar nekantrauja, kada gi bus galima kibti į mokslus? Turbūt. Nors maniškiai juokauja – taip mąsto tik pirmokai, kurie dar nesupranta, kas jų laukia, arba vaikai iš labai nelaimingų šeimų, kuriems namie taip bloga, kad net mokykloje atrodo gerai.

Žinoma, galima kaltinti jaunąją kartą žingeidumo stoka arba nenorą eiti į mokyklą pateisinti žmogišku tingumu. Tačiau juk yra šalių, kuriose vaikai nori eiti į mokyklas. Net Lietuvoje tokių gerųjų pavyzdžių galima surasti. Tačiau dauguma mokslo metų nelaukia.

Lietuvos moksleiviai svajoja kuo greičiau emigruoti, jaučiasi mokykloje nelaimingi, o jų mokymosi pasiekimai gerokai kuklesni nei bendraamžių iš kitų Europos šalių.

„Kam eiti į mokyklą, jei vis tiek ten nieko įdomaus nesužinosiu?“ – ką atsakyti į tokį vaiko klausimą, kuriam nuobodi ir nesuprantama privaloma literatūros programa, nors kyla daugybė egzistencinių klausimų, o troškimas pažinti visatos paslaptis užgesinamas formulių kalimu?

Mokyklose turi būti ugdomi būsimo pasaulio šeimininkai bei kūrėjai, o ne vietos gyvenime neradę svetimų idėjų vykdytojai.

Mūsų akyse keičiasi pasaulis – tie patys žmonės dar pamena, kaip jų močiutės rateliais verpdavo vilnas, tačiau patys jau naudojasi socialiniais tinklais ir elektronine bankininkyste.

Kai tokie technologiniai šuoliai vyksta per trumpą laiką labai svarbu, kad jau dabar vaikai būtų ruošiami gyvenimui, kur technologijų išmanymas ir gebėjimas valdyti dirbtinį intelektą bus būtini. Mokyklose turi būti ugdomi būsimo pasaulio šeimininkai bei kūrėjai, o ne vietos gyvenime neradę svetimų idėjų vykdytojai.

Kokia bus tų vaikų ateitis – tokia ir visos valstybės.

Nesibaigiančios švietimo reformos Lietuvoje, kuriomis bandoma pasivyti kokį nors svetimą sėkmės pavyzdį, nesvarbu, estišką ar suomišką, yra pasmerktos nesėkmei ne tik todėl, kad įgyvendinamos neatsižvelgiant į mūsų šalies kultūrinius, istorinius, mentaliteto ypatumus bei galimybes – pasirinkti kopijavimui pavyzdžiai yra praeinančios epochos klestėjimo liudininkai.

Jie buvo aktualūs industrializacijos, masinės gamybos, demokratijos, kapitalizmo, senųjų politinių ideologijų eroje.

Šiandien iššūkiai kiti: klimato pokyčiai, senkantys žemės ir gamtos turtai, tautų kraustymąsi primenantys migracijos srautai, regionalizmo ir globalizacijos priešstatos, sienų uždarumo ar atvirumo klausimai, biomokslų laimėjimai bei iš jų kylantys etikos klausimai...

Ateities pasaulio lyderėmis taps tos šalys, kurios jau šiandien savo švietimo sistemą sugebės pertvarkyti taip, kad joje išsilavinę žmonės gebės ieškoti ir rasti sprendimus savo laikmečio iššūkiams.

Kokių gebėjimų ir kompetencijų reikės tokiame pasaulyje? Programavimas kaip naujasis raštingumas, biotechnologijų praktinis ir etinis taikymas, mokymasis visą gyvenimą, personalizuota medicina... Galima vardyti ir vardyti, bet šie dalykai svarbūs tik iš dalies.

Dažnai įvairūs švietimo politikos formuotojai kreipia dėmesį tik į tai, ką reikėtų dėstyti. Nuo mokyklų iki universitetų yra orientuojamasi į trumpalaikius darbdavių poreikius: kokių specialistų trūksta, tokių universitetai jums ir paruoš. Nors įgyti specialybę ir išsilavinimą – yra skirtingi dalykai. Išsilavinęs žmogus gali ne tik lengviau persikvalifikuoti, bet ir geba kritiškai mąstyti, suvokti politinius, ekonominius procesus, matyti pilietiškumo prasmę. Jis gali būti ne tik produkto, bet ir valstybės kūrėju.

Siauros srities specialistui tai gerokai sudėtingiau.

Kiekvienas laikmetis ir epocha diktuoja ne tik tai, kokios žinios turi būti teikiamos, bet ir kaip tai daroma.

Buvo laikai, kai mokyklose žinios kaltos mintinai, o mokytojas neklusniam ar prasčiau besimokančiam galėjo įkrėsti rykščių ar paklupdyti kampe.

Supratus, kad fizinės bausmės nėra paveikios, pasikeitus požiūriui į žmogų, atsiradus spausdinimui ir atpigus knygoms, mokyklose imta mokyti, siekiant, kad moksleivis ne tik iškaltų, bet ir suprastų. Tačiau mokytojas ir tėvai išliko tie patys baudžiantys ir reikalaujantys autoritetai. Vaikas turi paklusti ir išmokti.

Šiandien įvyko dar viena technologinė revoliucija – internetas kėsinasi į žinių monopolį, kurį anksčiau turėjo mokyklos ir universitetai, o kartu ir į tėvų bei mokytojų autoritetą. Pavyzdžiui, vaikas gali rasti daugybę informacijos apie jį dominančią sritį ir kai kuriuos dalykus išmanyti geriau nei suaugę.

Natūralu, kad kaip kažkada fizines bausmes pakeitė pažymiai, taip šiandien testai, kontroliniai ir net egzaminai praranda savo funkciją kaip žinių tikrinimo įrankiai ir tampa baudžiamaisiais instrumentais – neišlaikysi, neįstosi į norimą specialybę. Testų ir egzaminų rezultatai jau neparodo žinių, bet yra momentinės sėkmės pasekmė. Faktas, kad lietuviškų mokyklų abiturientai geriau išlaiko anglų nei lietuvių kalbą, yra puiki šio teiginio iliustracija.

Kai vaikas, padedamas tėvų bei mokytojų atranda, kas jam įdomu, tada turi prasidėti labai individualizuotas mokymas.

Jei ankstesnėmis istorinėmis epochomis moksleivius motyvavo baimė – baimė gauti per delną, baimė gauti blogą pažymį, baimė likti juodadarbiu, tai šiandien ji jau nebėra efektyvi. Vaikai yra asmenybės ir tai pamažu supranta ir jie patys, ir tėvai.

Tiesa, daugelis supermamų ir supertėčių renkasi kraštutinumus: vieni stengiasi apsaugoti nuo bet kokių gyvenimo iššūkių, konkurencijos ir neigiamų patirčių, tikėdamiesi, kad jų vaikas – pats geriausias ir nuostabiausias ir todėl bet kuriam darbdaviui bus laimė jį įdarbinti. Kiti, vildamiesi, kad vaikas pateisins jų lūkesčius, verčia atžalas verstis per galvą ir gauti geriausius įvertinimus, neva, jie kelio į prestižinius universitetus ir būsimos sėkmės garantas.

Manau, turi būti skatinamas vaiko smalsumas, jis sudominamas mokslo žiniomis ir sudaromos sąlygos siekti tų žinių. Kai vaikas, padedamas tėvų bei mokytojų atranda, kas jam įdomu, tada turi prasidėti labai individualizuotas mokymas. Nes individualizuota ateityje bus viskas – tiek medicina, tiek gynyba, tiek pramogos. Ir tai nereiškia, kad moksleivis neturi mokytis daug dirbti, konkuruoti su bendramoksliais, patirti nusivylimus ir pergales. Tačiau tai daryti jis turi suprasdamas, ko ir kodėl mokosi.

Labai svarbus faktas, kad rašto kultūrą keičia vaizdų kultūra. Nesvarbu, ar mums šis faktas patinka, ar ne, tačiau vaikai jau gyvena vaizdų pasaulyje.

Štai kodėl knygų skaitymas tampa tikru iššūkiu – ne tik jų turinys, bet ir forma yra iš tos epochos, kai dominavo abstraktus mąstymas.

Mokyklų vadovėliuose, skaitomų knygų sąrašuose užkoduotas nuobodulys. Mykoliuko ir Severiutės ar Marčios dramos nėra suprantamos ar aktualios. Kaip ir kelis puslapius užimantys gamtos garsų ir vaizdų aprašymai. Viena seniausių ir gražiausių pasaulio kalbų yra įkalinta praėjusių amžių realijose ir aktualijose.

Su retu vaiku kas nors bendrauja lietuviškai, nors komunikuojama namuose, mokyklose šia kalba. kalba. Instrukcijos, paliepimai, drausminimai, pastabos ar paprasti pamokymai neišugdo nei kalbos jausmo, nei turtina žodyną, nei išmoko tinkamai žodžiais išreikšti jausmo, veiksmo, troškimų. Kaip ir praėjusio šimtmečio autorių knygų skaitymas.

Mokytis kalbą reikia laiko. Ir jo nėra nei namuose, nei mokykloje. Vaikai gyvena ir mokosi skubėdami. Tai dar viena mūsų švietimo sistemos yda, kurią ištaisyti nereikia daug lėšų, tik kitokio požiūrio.

Jei pamokų trukmė 45 minutės parinkta neatsitiktinai, maždaug po tiek laiko žmogaus smegenys gali intensyviai dirbti, po to joms reikia poilsio arba kitokios veiklos. 10–20 minučių pertraukos, užuot buvusios atokvėpio valandėlėmis, yra katalizatoriai, kurie neleidžia atsikvėpti, nes reikia spėti pasiruošti kitai pamokai, nueiti į tualetą, pavalgyti.

O kada pabendrauti, pažaisti su draugais? Kodėl būtina keltis aštuntą valandą, kai daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad vaikai, ypač paauglystėje, daug dažniau gyvena pelėdų nei vyturių ritmu?

Kokybiškas darbas, mokymasis neįmanomi be gero poilsio. Bet čia jau lietuviško mentaliteto bėdos – vertinamas tik darbas, poilsis neretai suprantamas kaip laiko gaišatis ar tinginystė. Žaidimai, bendravimas nuvertinti kaip beprasmės veiklos, nederančios mokiniui – bent jau iš joms skirto laiko galima daryti tokią išvadą. Nors būtent įvairūs žaidimai, judėjimas labai svarbūs lavinant vaiko kūrybiškumą, socialinius įgūdžius, pastabumą, gebėjimą koncentruotis ir susikaupti.

Dar vienas dalykas, kurį svarbu suprasti, kad diegiant aktualias naujoves negalima nuvertinti ar ignoruoti amžinų, nekintančių tiesų.

Antikiniuose mituose pasakojama, kad didieji didvyriai iki septynerių metų būdavo maitinami motinos pienu, o po to keliaudavo semtis žinių ir stiprybės iš kokio nors mokytojo. Nereikėtų šių pasakojimų suprasti tiesiogiai. Tai graži metafora, kuri tiksliai apibrėžia tūkstantmetę žmonijos patirtį – iki maždaug septynerių metų amžiaus vaikui yra labai svarbus buvimas namuose, šeimoje, su pačiais artimiausiais. Tačiau ūgtelėjus, kad asmenybė vystytųsi toliau, jau būtinas ne tik tėvų, bet ir tam tikros srities autoritetų auklėjimas, mokymas bei socialiniai kontaktai su bendraamžiais. Taip užauga brandžios, stiprios asmenybės.

Siūlymai vaikus ugdyti nuo šešerių ar net penkerių metų tėra pokario Europos mėgdžiojimas. Kai žuvo daugybė vyrų, moterys pradėjo dirbti fabrikuose, gaunamos pajamos neleido samdytis auklių, kuklūs būstai miestuose neleido atsivežti tėvų iš kaimo (bene pirmą kartą žmonijos istorijoje, šeima tapo tik dvi, o ne visos kartos), vaikų priežiūra buvo išspręsta steigiant privačių ir valstybinių darželių, lopšelių tinklą. Taigi ankstyvas ugdymas nėra paremtas mokslo duomenimis ar amžių patirtimi – tai po karo nustekentų, bet labai sparčiai besimodernizuojančių industrinių valstybių bandymo sutvarkyti sugriautą ekonomiką pasekmė.

Šiandien jau tokiose šalyse kaip Didžioji Britanija, kuri buvo pramonės revoliucijos priešakyje, kalbama apie ankstyvo ugdymo žalą. Nors kurį laiką ekonominė gerovė kilo, tačiau dabar konstatuojama, kad žmonės susvetimėjo, padaugėjo emocinių negalavimų, kurie tuština valstybės biudžetą bei mažina darbdavių pelnus, prastėja gyventojų išsilavinimas.

Keista, kad Lietuvoje dėl nežinia kokių priežasčių pasenusios iniciatyvos ankstinti vaikų ugdymą ne namuose pateikiamos kaip siektinos. Ir net nesvarstoma įteisinti mokymą namie. Bijoma? Nors tai galėtų būti puiki išeitis ne tik specialiųjų poreikių turintiems, bet ir labai gabiems vaikams, kuriems mokykloje nėra galimybių mokytis pagal individualią programą. Yra introvertų, kuriems pakaktų tik kelių bendramokslių, su kuriais galėtų mokytis savo namų ar draugų aplinkoje.

Tačiau ateina eilinis rugsėjis.

Sveikatos apsaugos ministerija susirūpino, kad vaikai kokybiškiau valgytų. Nuo rugsėjo iš mokyklų ir darželių valgiaraščių turi dingti glaistyti varškės sūreliai, rūkyti mėsos gaminiai, ledai bei atsiranda rekomendacija išgerti kasdien po stiklinę pieno. Nes taip sveika.

Valgiaraštis keičiasi, požiūris, kad valgymas yra organizmo papildymas tam tikromis maistinėmis medžiagomis ir kalorijų kiekiu, – ne.

Apie valgymo kultūrą, valgymą kaip bendravimą, malonumą, socialinį procesą mokinukai nesužinos. Bet išmoks apsimetinėti ir imituoti darbą. Privalomų socialinių valandų rinkimas bus tobulas darbo imitavimo pradžiamokslis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

00:57
01:44
01:16

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min