Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Regina Statkuvienė: Tėvas ir degtinė, arba „Būk vyras, išgerk!“

Šaltinis: 15min
6
A A

Regina Statkuvienė Praėjo Tėvo diena. Kukliau ir paprasčiau ją pažymime nei Motinos. Net verslininkai, kone kiekvieną metų šventę išnaudojantys kilstelėti apyvartas, buvo ne itin išradingi. Tėvas mūsų šeimose ir visuomenėje vis dar tokia antraplanė figūra – praradusi tradicinį savo vaidmenį, bet neįgavusi naujo.

Galbūt todėl, kad motiniški instinktai normaliomis sąlygomis gimsta kartu su nauja gyvybe, o štai tėviškų tenka pasimokyti. Mokytis kiekvienam sekasi skirtingai. Jei mergaitės nuo vaikystės sūpuodamos lėles projektuoja savo ateitį, tai berniukams ji atrodo labiau miglota – žaidimas karą ar kamuolio spardymas suaugus praverčia ne visiems.

Tačiau viena tiesa jiems įkalama – būti vyru privalu. Tiesa, ta vyriškumo samprata niekaip nebūna susijusi su tėvyste.

Ar yra bent vienas suaugęs vyras, kuris būdamas mažas berniukas negirdėjo: „būk vyras, neverk!“, – kai pametė mėgstamiausią mašinėlę, išsigando tamsos ar neteko mylimo augintinio. Mažas vaikas mokomas, kad jam negalima liūdėti ar bijoti. Ar bent rodyti šių jausmų.

Vėliau išgirsta „būk vyras, pakentėk“, kai lėkdamas darželyje nusibalnoja kelius, išsiskiria su pirmąją meile ar atsiduria ligoninėje. Kokia žinia ištransliuojama? Skausmas – fizinis ar dvasinis, privalo būti iškęstas.

„Būk vyras, trenk atgal“, – dažnai taip pamokomas vaikas spręsti pirmuosius konfliktus. Tik ką daryti, kai skriaudikas dvigubai didesnis? Ne tik mokykloje, bet ir darbe, politikoje? Arba žymiai silpnesnis?

Ir pagaliau, „būk vyras, išgerk!“ Skirtingomis aplinkybėmis išgirstama ši klišė. Bet ji vis dar perduodama iš kartos į kartą kaip užkeikimas.

Kartais tai ištariama spuoguotam paaugliui, per giminės balių, kai koks nors įkaušęs dėdė drebančiomis rankomis tiesia aplaižytą, per kraštus besilaistantį savo stikliuką. Gal griežtas tėvas per pilnametystės gimtadienį pirmąją taurę vyno ar šampano įpila ir taip tesugeba į suaugusių pasaulį įžengusį sūnų pasveikinti. Arba vyresni draugai paslapčia kokio nors gėrimo butelį atsikimšę jaunesnį į savus „įšventina“.

Galbūt todėl dažnai ir išsilavinę, geras pareigas užimantys, ir paprasti darbininkai susitikę kalbasi apie tą patį – gėrimą: kur, ką ir su kuo gėrė, kiek išgėrė, kas prisigėrė... Juk apie skausmą, jausmus, konfliktus kalbėtis jie nemoka. Todėl tai tampa savotišku koduotu bendravimu, kur gėrimas ir jo kiekiai simbolizuoja patiriamo skausmo, baimės, nerimo, pykčio gylį ir plotį?

Ar ne todėl lietuviai geria, išgeria, prisigeria, nusigeria ir prasigeria? Vyrams verkti negalima, bet galima gerti. Su proga ir be progos. Kai linksma ir kai liūdna. Kai šventė ir kai gedulas. Kai gimsta vaikas ir kai palieka žmona.

Vyras mūsų visuomenėje turi būti turtingas, įtakingas, sėkmingas – jokiu būdu ne varguolis – galintis uždirbti ir automobiliui, ir namui. Tada jis vertas pagarbos. Varguoliai – patys kalti. Jie verti tik emigracijos ar užribio.

Ar yra bent vienas suaugęs vyras, kuris būdamas mažas berniukas negirdėjo: „būk vyras, neverk!“, – kai pametė mėgstamiausią mašinėlę, išsigando tamsos ar neteko mylimo augintinio.

Šiandien geras tėvas tas, kuris padeda vaikui žengti pirmą žingsnį ar pasilieka su juo sergančiu, kuris moka žaisti ir prieš miegą paskaito knygelę... bet šalia viso to, jis privalo galėti ir nupirkti kompiuterį bei telefoną, sumokėti už būrelius ir vaistus.

Nėra gerų pajamų – nėra statuso. Todėl šeimos tėvas privalo verstis per galvą, kad išmaitintų vaikus. Vieni emigruoja, kiti nuo persidirbimo išsenka ir savo neviltį, nuovargį bei gėlą skandina gerdami. Arba žudydamiesi. Juk girdėjo: „būk vyras – neverk, būk vyras – pakentėk, būk vyras – išgerk“.

Kai kuriems nusišypso asmeninė sėkmė, tačiau daugybė vidutinybių, kurie nepajėgia išmaitinti vaikų iš savo paprastos profesijos, stengiasi daryti karjerą prisiplakdami prie įvairių politikų, ieškodami asmeninių ryšių. Taip jie patenka į pozicijas, kurių nėra verti, imasi darbų, kurių neišmano. Tačiau tokių žmonių asmeninė sėkmė tampa valstybės nesėkme.

Sovietmečiu buvo atlikta grubi visuomenės transformacija – tėvo ir motinos, vyro ir moters vaidmenys buvo suprimityvinti – Žaliojo tilto balvonai bene geriausiai juos atspindi. Puikus epitetas balvonai – beveik belyčiai padarai, pasirengę kurti komunistinį rojų, savo sizifiškam darbui atsiduodami kūnu ir siela, o vaikų auginimą numesdami valstybei. Tiesa, realybė buvo kitokia, ir patriarchalinė šeima transformavosi į keistą darinį, kuriame abu tėvai vienodai išnaudojami darbo rinkoje, tik moteriai dar liko tradicinės mamos pareigos ir darbai, o vyras buvo įtrauktas į įvairias „kolektyvines veiklas“ ir „vyriškas pramogas“ – išgertuves.

Vyras mūsų visuomenėje turi būti turtingas, įtakingas, sėkmingas – jokiu būdu ne varguolis – galintis uždirbti ir automobiliui, ir namui.

Dabar Vyriausybė ėmėsi spręsti ir darbo šeimoje pasidalijimo klausimus ir kovoti su alkoholizmu. Pagal geriausias komunistines tradicijas – nurodydami, kas privaloma ir kas griežtai draudžiama. Ir šį kartą nusitaikė ir į konkrečius žmones – per mažai šeimoje pareigų turinčius kūdikių tėvus; ir į abstraktą – per daug geriančius statistinius lietuvius.

Jei komunizmas „išlaisvino“ moterį iš šeimos, tai valstiečiai nutarė į ją „sugrąžinti“ tėvą.

Beje, Lietuvoje sėkmingą šeimos politiką, paremtą lyčių lygybe, užtikrinančią vaiko fiziologinius bei psichologinius interesus, leidžiančią šeimai pačiai planuoti, kuriam iš tėvų ir kada palankiau imtis mažylio priežiūros ir daryti karjeros pauzę, pradėjo socialdemokratai.

Buvo įgyvendintas šeimai palankus projektas, kuris kilstelėjo gimstamumą. Būtent tada daug jaunų ir išsilavinusių vyrų pasinaudojo galimybe auginti vaikus. Bene pirmą kartą Lietuvos vyrai iš savo valdžios išgirdo: „būk vyras, būk tėtis“. O socialinis saugumas tapo realybe.

Tačiau kaip dažnai atsitinka mūsų valstybėje, net patys geriausi valdžios sprendimai būna panaikinami atėjus prieš tai buvusiems opozicijoje. Tik todėl, kad taip nutarė „anie“ – ideologiniai priešininkai. Vadinasi tvarka vien todėl ydinga, ją reikia keisti ir padaryti „geriau“, savaip? Nesvarbu, kad žmonės laimingi, gimsta vaikai – bet laurai politiniams priešininkams atitenka? Nors valstybiškai mąstantys turėtų džiaugtis, kad viena politinė jėga išsprendė kokią nors problemą ir jie gali imtis kitų, kuriose gali skinti savus laurus.

Dabar valstiečiai nutarė, kad geriau remtis statistika, o ne sveiku protu, sėkminga patirtimi ar žmogaus prigimties ypatumais. Kadangi su kūdikiais gerokai dažniau likdavo moterys, o ir žmonių mentalitetui bei požiūriui keisti reikalingas laikas – tai nevyksta mostelėjus burtų lazdele ar nauju įstatymu, tai statistinėse lentelėse tėvystės ar motinystės atostogų pasidalijimo situacija neįkūnijo taip trokštamos lyčių lygybės. Todėl dabar įstatymų leidėjai nutarė „pamokyti“ tėvus ir motinas kaip „teisinga“ planuoti savo asmenines karjeras, buitį ir vaikų priežiūrą – remiantis matematinėmis proporcijomis.

Nes šeimos jie nesugeba suprasti, kaip dviejų mylinčių ir vienas kitam padedančių asmenybių kūrybos, bendradarbiavimo, kuriems iš valstybės tereikia labai nedaug – gimus kūdikiui suteikti mokamas atostogas, kurias tėtis ir mama – du lygiaverčiai partneriai, o ne konkuruojantys individai, galėtų dalintis atsižvelgdami į labai unikalią ir individualią savo šeimos situaciją.

Kai valstybė ima kištis į šeimyninius santykius, ribojama asmeninė laisvė, pasirinkimas ir atsakomybė.

Tiesa, į per daug išgeriančius statistinius lietuvius tokio preciziško požiūrio pritrūko – kiek, kas ir ko išgeria nėra taip įdomu, kaip ir kiek kartų ir kuris iš tėvų keičia sauskelnes. Todėl ribojimais buvo nusitaikyta ne į bambalių ar grietinės indeliuose pilstytos degtinės vartotojus, bet į tuos, kurie nepigiuose žurnaluose savo smegenis ne tik alkoholio reklama „žaloja“, bet ir nekenčiamų žurnalistų „erezijas“ skaito. Ar alkoholizmas sumažės, jei koks nors tėvas savo sūnui, ne per 18-ąjį, bet per 20-ąjį gimtadienį palinkės: „būk vyras, išgerk?“

Būkime ramūs – M.Valančiaus idėja bus paversta farsu ir komedija, nes, kad vyras ir degtinė mūsų sąmonėje liktų neatsiejami, pasirūpins kultūros importas iš Rytų, kuriam nėra nei cenzūros, nei ribojimų.

Vis dar žiūrintys televiziją kone kiekvieną vakarą gali matyti, kaip serialas „Rezidentai“ gražia lietuvių kalba ir lietuvių aktorių vaidyba primena, kaip turi atrodyti „tikras“ vyras – mokantis „pastatyti į vietą bobas“, labiau nei savo gyvybę saugantis ir propaguojantis „viercho“ kultą, ir, žinoma, geriantis. Darbe ir po jo, kai linksma, kai liūdna, kai pykstasi, ir kai susitaiko, su maistu, ir neturėdamas ko valgyti... Tame televiziniame „šedevre“ parodoma ir siektina lyčių lygybė. Todėl ir moterys, ir motinos ten liuobia tik truputį rečiau nei jų vyrai ir tėvai.

Bet laimei, kad tikrame gyvenime yra daugiau šviesos, nei rodo televizijos ekranai ar skelbia žongliravimai statistika. Ir vis daugiau tėčių augina savo vaikus su meiles, rūpesčiu ir atsakomybe. Be jokių šabloniškų valdžios ar ideologijos įsikišimų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Regina Statkuvienė: Lyderis iš FB burbulo žino geriau?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min