Vaizdžiai kalbant, valstybė penkerius metus gyveno ir dar penkerius metus išbus tokios būsenos, kai didžiausia problema tampa „Vamzdis“, bet ne vamzdinis mąstymas tų, kurie meną supranta tik kaip valdžios, patriotinės partijos, Bažnyčios ar didesnės rėksnių grupės direktyvų vykdymą.
Tai būsena, kai visi didmenomis kyla į kovą su kokio skulptoriaus „vamzdžiu“, bet daugumai vienodai rodo tai, kad sostinės senamiestį žaloja dėl rėksnių įtakos žiurkynais virtę kino teatras ir buvę sporto rūmai, ketvirtį amžiaus statomas stadionas ar asbesto dulkes skleidžiantys šimtai tūkstančių namų stogų.
Tai būsena, kai visi didmenomis kyla į kovą su kokio skulptoriaus „vamzdžiu“, bet daugumai vienodai rodo tai, kad sostinės senamiestį žaloja dėl rėksnių įtakos žiurkynais virtę kino teatras ir buvę sporto rūmai.
Visi pagal signalą suūžia dėl kelių viceministrų, kurių įtaka politikoje yra artima nuliui, bet niekam nė motais, kad per penkerius metus sunaikinta Generalinė prokuratūra, VSD, kad kariuomenė virto operetine armijos imitacija, o STT tapo spaudos, žodžio ir kitų pilietinių teisių pažeidinėjimo vėliava už 15 mln. Lt per metus.
Tai, kad prezidentei nepatinka politika, rodo ir šios kadencijos inauguracijos iškilmės. Šiaip jau prezidento inauguracija turėtų būti didelė šventė. Pirmiausia tiems, kurie balsavo ir guldė galvą už prezidentą, apskritai visai politinei tautai, politikos ir tautos elitui.
Iš esmės valstybės prezidento inauguracijos pobūdis rodo, kaip valstybė pristato save ir svarbiausia, kaip pati save vertina.
Prezidentės inauguracijos iškilmės už 30 tūkst. litų arba maždaug mėnesinę D.Grybauskaitės algą – beveik tiek neretas vidurinės klasės pilietis išleidžia vienturtės dukros vestuvėms – rodo, kad mes, lietuviai, savo valstybės vis dar nevertiname kaip tikros valstybės.
Panašu, kad, nepaisant to, jog Lietuva jau dešimt metų yra visateisė Europos dalis, gyvename net ne kaimiškų, o išvietintų ir išdarbintų liumpenų sluoksnio kompleksų nelaisvėje, kai svarbiausia tampa parodomasis hipertrofuotas taupumas. Ar iš tiesų negalima rengti priėmimo valstybės vadovo inauguracijos proga, nes pensijos mažos ir atlyginimai maži?
Prezidentė teigia, kad priėmimų nebūna dėl to, kad ji taupo valstybės pinigus. Jos gerbėjai tuo šventai tiki. Bet tai, švelniai kalbant, netiesa.
Priėmimai rengiami ne iš bendro valstybės biudžeto, o iš anksčiau patvirtinto, atskirai paimto Prezidentūros biudžeto. Ar priėmimų bus ar ne, Prezidentūros biudžetas liks toks pat. Todėl ar inauguracijos iškilmės kainavo 30 tūkst. Lt, kaip dabar, ar 300 tūkst. Lt, kaip R.Pakso 2003 metais, pensininkams, ligoniams ir kitiems mažutėliams dėl pigesnės inauguracijos neteks nė centu daugiau.
Prezidentūra „kukliai“ sunaudoja šiuos pinigus, skirtus politikai, savo reikmėms (patarėjų algoms, premijoms), o būrai tiki, kad pinigėliai atitenka jiems.
Prezidentūra „kukliai“ sunaudoja šiuos pinigus, skirtus politikai, savo reikmėms (patarėjų algoms, premijoms), o būrai tiki, kad pinigėliai atitenka jiems.
Palaiminti tie, kurie tiki. Bet jei problemą svarstytume ne kaip išvietinti liumpenai, o kaip laisvi laisvos europinės valstybės piliečiai, bent jau kaip vidurinės klasės atstovai, turėtume pripažinti du dalykus.
Pirmiausia tai, kad priėmimai prezidento inauguracijos proga yra ne puota maro metu, net ir ne prabangos atributas, o neišvengiama valstybės politikos dalis. Apskritai tai ir sveikos visuomenės bruožas, nes šventė nepriklauso nuo to, ar visuomenė turtinga, ar skurdi. Lietuviai visais laikais ne tik sunkiai dirbdavo, bet ir plačiai švęsdavo – namo pabaigtuves, derliaus nuėmimą ar net kaimo seniūno paskyrimą. Kas pasikeitė? Nustojome būti lietuviais?
Antra, ir tai, matyt, svarbiausia, tiesa yra tokia, kad nei valstybės vadovo inauguracijos, nei Mindaugo karūnavimo dienos ar Vasario 16-osios jau penkerius metus valstybė nešvenčia ir dar penkerius metus nešvęs ne todėl, kad D.Grybauskaitė taupo, o tik todėl, kad ji nemėgsta politikos, nes priėmimai yra rengiami ir tam, kad keli šimtai žmonių pabendrautų su prezidente asmeniškai. Brrr, baisu?
Todėl biudžeto pinigų taupymas, čia „nė prie ko“. V.Adamkaus pirmosios inauguracijos metu už patekimą į priėmimą reikėjo mokėti didelius pinigus. Kas trukdo taip priėmimus rengti dabar? Niekas kitas, tik nemeilė politikai.
Bet tarkim, kad D.Grybauskaitės Lietuva, vienintelė taip besielgianti valstybė pasaulyje, yra nereali novatorė. Ką tada prisiminsime po kelerių metų iš šios prezidentės inauguracijos? Kokią žinią tautai siuntė, kokią viziją piešė prezidentės kalbos?
Citata Nr. 1: „Didžiuokimės savo unikalia šalimi ir mūsų žmonių pasiekimais. Neleiskime niekam menkinti mūsų valstybės.“
Citata Nr. 2: „Užtikrinsime, kad korumpuotos grupuotės nelobtų Lietuvos žmonių sąskaita.“
Citata Nr. 3: „Turime būti tinkamai pasirengę šalies gynybai, nes tik būdami laisvi ir saugūs galėsime kurti savo gerovės valstybę. Neišklyskime iš europietiškos valstybės kelio – šalies užsienio politika turi padėti ginti šalies ekonominius ir politinius interesus.“
Citata Nr. 4: „Įsileiskime į valstybės valdymą jaunus žmones – tegul jie realiai pajunta, kad čia jų galimybių šalis.“
Teisingi žodžiai. Gal net per daug teisingi. Tačiau kuo daugiau skaitai prezidentės inauguracines kalbas, tuo didesnis abejonės kirminas graužia. Kažkas čia ne taip. Kas?
Labai daug didaktikos. Dar daugiau trafaretinių frazių. Paprasčiau kalbant, prezidentė leido sau pamokslauti tautai ir apkaišiojo šiuos pamokslus visokių lozungų.
Labai daug didaktikos. Dar daugiau trafaretinių frazių. Paprasčiau kalbant, prezidentė leido sau pamokslauti tautai ir apkaišiojo šiuos pamokslus visokiais lozungais.
Ką reiškia mentoriškas paliepimas „didžiuokimės savo unikalia šalimi ir mūsų žmonių pasiekimais“ ar liepinys „turime būti pasirengę valstybės gynybai“? Į ką čia apskritai kreipiamasi? Į tuos, kurie nesididžiuoja Lietuva?
Bet tokiems nors kuolą tašyk ant galvos. Šiaip jau kiekvienas normalus lietuvis ir be valdžios moralų didžiuojasi Lietuva. Didžiavosi savo valstybe ir gynė ją dar tada, kai jos nebuvo, o būsimoji didaktiškoji prezidentė didžiuosius Atgimimo įvykius bandė gudriai pralaukti kompartijos partškoloje.
Kita vertus, valstybės gynyba yra ir labai didelis prezidentės reikalas, bet kaip tik jos parašai suraityti bent po penkiais valstybės biudžeto įstatymais, leidusiais gynybos išlaidas mažinti iki nusikalstamų 0,78 proc. BVP. Ar vietoj moralų čia nebūtų labiau tikusi atgaila?
Panašu, kad ta patriotinė didaktika ir trafaretinės frazės bando pridengti tai, jog prezidentė, eidama į antrą kadenciją, neturi nei realios programos, nei supratimo, kaip valstybei gyventi toliau.
Tarkim, net jei ir įveiksime korupciją, kova su kuria prisidengusios Mokesčių inspekcija ir STT stumia visų piliečių totalaus sekimo ir net permanentinio persekiojimo įstatymą, ką daryti su jau 22 metus trunkančiu tautos išmirimu, kuris D.Grybauskaitės kadencijos pabaigoje 2019 m. atsiskleis visu gražumu?
„Darbiečiai“ V.Gapšys ir V.Vonžutaitė yra net labai jauni politikai, bet jie jau teisiami drauge su V.Uspaskichu ir teisiami kaip tik už politinę korupciją. Apskritai niekur nėra tiek daug jaunų žmonių, kaip Darbo partijoje.
Ar demografijos problemą išspręsime įsileisdami į valdžią daugiau jaunimo, kaip siūlo prezidentė?
Galbūt. Apskritai jaunimas visur yra gerai. Tačiau ar bet kuriuo atveju jaunas politikas – geriau už seną? „Darbiečiai“ V.Gapšys ir V.Vonžutaitė yra net labai jauni politikai, bet jie jau teisiami drauge su V.Uspaskichu ir teisiami kaip tik už politinę korupciją. Apskritai niekur nėra tiek daug jaunų žmonių, kaip Darbo partijoje. Ar tai savaime yra gerai?
Ir A.Zuokas nesenas. Ir N.Venckienė buvo palyginti jauna. Bet ar valstybei tokių reikia? Ar prezidentė, ragindama „tikėti Lietuva ir kurti ją kartu“ vis dar tebemano, kad, ji, ilgai remdama teismo sprendimų įžūliai nevykdžiusią teisėją N.Venckienę, kūrė su mumis Lietuvą? Ar įsakmiu tonu liepusi Seimui surasti nebūtą CŽV kalėjimą, ji neišklydo iš Lietuvos „užsienio politikos“ kelio ir tokie veiksmai tiko „šalies gynybai“?
Prezidentė ragino „sukurti, o ne sugriauti“. Tik ir vėl – ar galima patikėti tokiu lozungu, kai matai veikiant tokias griaunamąsias jėgas kaip prezidentės Valį prokuratūroje?
Bet nesikabinėkim prie prezidentės, kaip teisingai šnypščia ją nekritikuotina laikantys jos fanai. Politikoje viskas prasideda ir viskas baigiasi politika.
Kadangi prezidentė politikos nemėgsta, jai lieka tik būti joje, darant viską, kad niekas nesutrikdytų jos dievinamos biurokratinės hierarchijos vertikalės. Valstybės laivas toje pačioje kūdroje daugmaž sėkmingai plūduriuos dar penkerius metus. O po to nors ir tvanas.
